Dalinamės kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ homilija balandžio 3 d. į Tėvo namus išlydint seserį Nijolę Sadūnaitę.
Per Velykas minime patį svarbiausią žmonijos istorijos įvykį – mūsų Viešpaties iš numirusiųjų prisikėlimą. Šis įvykis paliečia kiekvieną žmogų, priėmusį į savo gyvenimą Jėzų Kristų, nes Jo prisikėlimas atveria perspektyvą, dėl kurios tikrai verta džiūgauti. Apaštalas Paulius apie tai kalba: „Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo“ (Rom 6, 10).
Iš pirmojo amžiaus mus yra pasiekęs rašytinis dokumentas – apaštalo Pauliaus mokinio Luko parašyta Apaštalų darbų knyga. Joje pasakojama apie pirmuosius Bažnyčios žingsnius po Jėzaus prisikėlimo. Petras susirinkusiai miniai kalbėjo: „Mes esame liudytojai visko, ką jis (Jėzus) yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti <…> iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių“ (Apd 10, 39–41). Sujaudinti Petro kalbos žmonės klausė, ką jie turėtų daryti? Petras ragino atsiversti ir pasikrikštyti, kad gautų Šventosios Dvasios dovaną.
Tik ką girdėjome pasakojimą, kaip apaštalas Petras pagydė luošą elgetą. Šis paprašė tik išmaldos, o gavo didžiausią dovaną – buvo pagydytas iš prigimto luošumo. „Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą“ (Apd 3, 8).
Susirinkome atsisveikinti ir palydėti į Tėvo namus iškeliavusią seserį Nijolę, kuriai labai tinka Apaštalų darbų knygos žodžiai: „Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą.“
Paveiksluose matome nutapytus šventuosius labai rimtais veidais ir galima susidaryti nuomonę, kad visi šventieji yra panašūs. Sesers Nijolės gyvenimo šventumas buvo, būtent, šiek tiek kitoks. Prieš Mišias klausėmės jos gyvenimo istorijos pasakojimo, išryškinusio jos dvasinį gyvenimą, kuris buvo apstus ne tik kančios, bet ir tyro džiaugsmo, visuomet vainikuojančio besąlyginę ištikimybę Evangelijai.
Kas nulėmė tokį sesers Nijolės dvasinį gyvenimą? Be jokios abejonės, didžiausia Dievo dovana buvo sesers Nijolės sveikai religingi tėveliai. Iš jų paveldėjo sveiką, optimistišką charakterį, iš jų mokėsi Dievą laikyti gyvenimo centru bet kokiomis sąlygomis: ir kai viskas gerai klojasi, ir kai tenka nešti sunkų gyvenimo kryžių.
Sovietiniais metais, kai mokyklose buvo diegiama ateistinė pasaulėžiūra, jaunutei Nijolei pasirinkti Dievui pašvęstąjį gyvenimą reiškė apsisprendimą, kad Dievas jai bus žvaigždė, kuri švies ir rodys kelią, pilną pačių netikėčiausių išbandymų. Areštas, sunkūs tardymai, teismas, paskyręs šešerių metų bausmę, lageris ir tremtis Sibire buvo tie išbandymų keliai, kuriais teko eiti jaunai vienuolei, pasirinkusiai gyvenimo centru ne marksistinę ideologiją, bet už žmones gyvybę paaukojusį Jėzų Kristų. Tie išbandymai buvo Dievo dovana, nes niekas žmogaus negali taip priartinti prie Dievo, kaip kantriai pereiti kančios keliai.
Sesuo Nijolė labai anksti suvokė, kad tikėjimas be meilės, be gerų darbų būtų miręs, todėl jos gyvenime labai ryškiai matoma įvairialypė meilės praktika. Šios meilės orbitoje buvo ne tik pagalbos reikalingi žmonės, bet ir pavergta Tėvynė. Neatsitiktinai ses. Nijolė įsijungė į kovos už laisvę judėjimą. Teisiama ji žinojo, kad laukia ilgas nelaisvės kryžiaus kelias, bet sąmoningai jį rinkosi.
Teismo metu sesuo Nijolė kalbėjo: „Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms. Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę?! Meilė žmonėms – visų didžiausioji meilė, o kovoti dėl žmonių teisių – gražiausia meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man teko pavydėtina dalia, garbinga lemtis – ne tik kovoti dėl žmonių teisių ir teisingumo, bet ir būti nuteistai. Gaila tik, kad mažai spėjau žmonių labui pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų.“
Sesers Nijolės meilės orbitoje buvo ir tie, kurie ją tardė, gąsdino ir nuteisė. Juos visus ji laikė savo broliais, kuriuos Dievas labai myli, tik tie broliai yra nelaimingi, nes neturi tikėjimo ir meilės. Ses. Nijolė jų nekeikė, bet už juos meldėsi.
Paklausta, kas per 85-erius metus jos gyvenimo metus jai buvo svarbiausia, ses. Nijolė atsakė: „Tai, kad Dievas yra Meilė ir Gailestingumas. Tikėti jo Sūnumi Jėzumi – tai tikėti, kad meilė yra galingesnė už neapykantą ir už bet kokį blogį. Meilė turi tapti mūsų gyvenimo pagrindu.“
Labai simboliška, kad Dievas seserį Nijolę pasikvietė pas save pasauliui švenčiant Kristaus Prisikėlimą. Per laidotuves melskimės, kad mes, dar keliaujantieji, būtume Kristaus Prisikėlimo liudytojais, šiek tiek panašiais, kokia buvo sesuo Nijolė.
