Tą pačią dieną, kai Miuncheno arkivyskupas Reinhardo Marxas (Reinhardas Marksas) paskelbė apie savo netikėtą atsistatydinimą po seksualinės prievartos skandalų Vokietijoje, kardinolas Gerhardas L. Mülleris (Gerhardas L. Miuleris) buvęs Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas nusprendė duoti interviu kas savaitę vykstančiai tiesioginei „La Nuova Bussola Quotidiana“ internetinei laidai ir pakomentuoti Bažnyčios padėtį Vokietijoje.
„Kardinolo Reinhardo Marxo atsistatydinimas rodo, kad Vokietijos sinodinis kelias, vykdytas taip, kaip vyko (politiškai), žlugo. Dabar popiežius turi pareigą padaryti daugiau, kad išsaugotų Visuotinės Bažnyčios vienybę,” – sakė emeritas, pasakodamas apie situaciją savo gimtojoje šalyje Vokietijoje ir apie tai, kaip piktnaudžiavimo skandalų išprovokuotas Marxo sprendimas neturi nieko bendra su sinodaliniu procesu.
Prisiminęs gegužės 10 d. LGBT porų palaiminimus, kurie įvyko daugelyje Vokietijos vyskupijų ir pažymėjęs, kad šioje šalyje vykstantis sinodinis kelias sustiprino schizmos (skilimo) galimybę, Mülleris sakė: „Marxo atsistatydinimas ir vadinamasis sinodinis kelias yra du skirtingi dalykai. Šie du punktai negali būti painiojami, tačiau tuo pat metu šis „kelias“ taip pat žlugo, nes, kaip matėme, jis eina linkme, neturinčiame nieko bendro su Bažnyčia, jos pamatais, Biblija ir apaštaline tradicija “.
„Marxas, anot Müllerio, yra atsakingas už sinodo nesėkmę, net jei jis kalba apie sisteminę Bažnyčios nesėkmę (jo žodžiais, „Bažnyčia yra aklavietėje “, – red. past.). Bet tai nepriimtina: jis nori popiežiui, kuris yra jo draugas, pavesti užduotį išspręsti problemas, kurių jis pats išvengė, ir tai man neatrodo labai teisinga“. Nepaisant to, „Bažnyčia yra dieviška institucija, ji ne žlugs net tuo atveju, jei žlugs žmonės. Judas žlugo, apaštalai Golgotoje taip pat žlugo, todėl negalime kalbėti apie Bažnyčios nesėkmę, kuri yra neklaidinga iš prigimties“.
Taigi šiuo atveju kyla klausimas, kur suklydo vokiečių vyskupai. „Didžioji klaida – tęsė Mülleris – buvo supainioti Bažnyčią su politine institucija, kai vyskupai yra apaštalų įpėdiniai“. Seksualinės prievartos tema kardinolas priminė, kad „daugelis kunigų nebuvo ištikimi šeštam įsakymui, tačiau tai nėra Dievo kaltė, todėl neturime keisti Jo įstatymų ir Jo žodžio. Kita vertus, turime pasakyti kategoriškai, kad tie, kurie veikia prieš Dekalogą, yra kalti “.
Pokalbio metu buvo jis paklaustas, ar Vokietijos vyskupų elgesys gali būti laikomas schizmatiniu, šiuo klausimu Mülleris yra tiesus: „Šie vyskupai nenori schizmos, bet nori įsitvirtinti kaip Bažnyčios lyderiai, jie mano, kad yra avangarde, kad jie yra ateitis, tačiau, kaip teisingai antrame amžiuje sakė šventasis Irenėjus iš Lijono savo apologijoje prieš gnostikus: „Krikščionių tikėjimas yra tas pats visame pasaulyje“.
Štai kodėl negali būti vokiečių Bažnyčios, Bažnyčios, kuri yra tautos išraiška: „Tai klaidingas teiginys, jos yra vietinės vyskupijos bažnyčios, tačiau visi turime tik vieną Dvasią. Bažnyčioje negali būti nacionalizmo. Vokietijoje vis dar yra daug katalikų, kurie nori būti katalikai, tačiau piktinasi ta daugybe vyskupų ir valdininkų, kurie dėl protestantizmo įtakos kuria ir primeta ideologinę Bažnyčios viziją“.
Žiniasklaida taip pat prisideda prie šios ideologinės vizijos, kurią kontroliuoja „antikatalikiški milijardieriai, primetantys homoseksualinę ir feministinę darbotvarkę, kuri kenkia natūraliajai antropologijai, išnaudodama žmones su jų problemomis ir žaizdomis“.
Taigi jis ugningai kreipiasi į popiežių: „Romai tenka didžiulė atsakomybė išlaikyti visuotinės Bažnyčios vienybę, kuri patikėta Petro įpėdiniui, ir dėl šios priežasties ji turi padaryti daugiau, kad garantuotų tikėjimo vienybę. Tai tema, kuri turėtų būti popiežiaus prioritetas, klimatas ir migrantai, be abejo, yra svarbūs klausimai, tačiau jie yra antraeiliai dalykai, lyginant su poreikiu tikėjimo vienybės, kurios šiandien reikalauja Bažnyčia. Dėl šios priežasties popiežius turi būti pirmasis liudytojas pagrindinėje Evangelijos skelbimo misijoje, įskaitant spaudimą abortus palaikantiems politikams“.
Mülleris pabrėžė, kad šis postūmis yra būtinas ir santykiuose su pasauliu. Kalbėdamas apie Bažnyčią pandemijos metu, jis sakė, kad „klaida buvo paklusti valstybei ir leisti jai diktuoti taisykles dėl sakramentų ir Eucharistijos teikimo. Išimtinę atsakomybę už liturgiją turi Bažnyčia, o valstybė neturi galių uždrausti švęsti Mišias. Žinoma, priimtina bendradarbiauti su vyriausybėmis saugumo klausimais, tačiau negalima sutikti su religijos laisvės apribojimais, kaip mes matėme, kad tai įvyko pandemijos metu daugelyje šalių, todėl Bažnyčia tapo valstybine institucija. Autoritetas tapo autoritarizmu“.
