Europa kenčia nuo valdymo stokos. Vyriausybės egzistuoja ir jos valdo, tačiau tikro valdymo nevykdo. Tai – administratoriai, o ne politiniai ir įstatymų leidybos lyderiai.
Žemynas susiduria su rimtomis ilgalaikėmis problemomis, – aš net nekalbų apie karą Ukrainoje – kurių neįmanoma tinkamai spręsti, kol nebus atkurta valdymo kaip meno samprata. Tam Europai reikia vyriausybių, kurios būtų pakankamai ideologiškai vientisos ir turėtų stiprią parlamentinę atramą, kad galėtų vesti savo tautas į priekį.
Šiandien taip nėra. Tačiau prieš leisdamiesi į slogią Europos sostinių „negalios kelionę“, verta atkreipti dėmesį į sudėtingą politinių sprendimų problemą, lėmusią perėjimą nuo valdymo prie paprasto administravimo.
Pirma, Europa susiduria su ilgalaikėmis problemomis, susijusiomis su valstybės biudžetu. Vieni reikalauja didinti gynybos išlaidas siekiant geresnio karinio pasirengimo. Kiti – gerovės valstybės ir didelės imigracijos šalininkai – turi atsižvelgti į socialinių išmokų kainą. Tuo pat metu žmonės, siekiantys mažesnių mokesčių ir spartesnio augimo, raginami pasiaiškinti, kur konkrečiai jie ketina mažinti biudžetų išlaidas.
Laikotarpiu, kai ekonomikos augimas labai lėtas, nedarbas išlieka aukštas, o daugumos ES valstybių fiskalinė padėtis jau dabar yra trapi, bet kokių biudžeto prioritetų įgyvendinimas tampa itin sudėtingas. Tačiau daugelis Europos Sąjungos vyriausybių nusprendė dar labiau apsunkinti savo pačių darbą.
Antra, egzistuoja vadinamasis cordon sanitaire, „Brandmauer“ arba politinė užkarda, kurią daugelis centro kairės – ir kai kurios dešinės – partijų pastatė prieš nacionalinio konservatyvizmo krypties politines jėgas. Kadangi šios partijos vis labiau populiarėja ir su kiekvienais rinkimais stiprina savo atstovavimą parlamente, koalicijos, sudaromos tam, kad jas eliminuotų, turi vis mažesnę vidinių įtampų tolerancijos ribą.
Šias įtampas nesunku atpažinti: tradicinė dešinės ir kairės priešprieša. Dešinieji linkę palaikyti mažesnius mokesčius ir didesnę privataus sektoriaus laisvę, o kairieji – išplėstas socialines garantijas, siekdami mažinti ekonominę nelygybę.
Kadangi dauguma svarbiausių šių dienų politinių klausimų yra tiesiogiai susiję su valstybės finansais, dešinės ir kairės konfliktai tampa neišvengiami. Dėl to Europos vyriausybės paprastai turi trumpesnį politinį dėmesio horizontą nei anksčiau. Pagrindinis tikslas – išlaikyti trapią koaliciją gyvą iki kito lemtingo balsavimo parlamente.
Kai ideologinė įtampa koalicijose, kuriose bandoma sujungti dešinę ir kairę, jau iš anksto yra didelė, vis daugiau politinių klausimų tampa egzistenciniais pačiai valdančiajai daugumai. Tai kelia rimtą pasekmę: ilgalaikės socialinės ir ekonominės problemos lieka nesprendžiamos. Bene labiausiai neįvertinta iš jų – lėtas Europos slydimas į ekonominės stagnacijos būseną.
Pavyzdžių netrūksta visoje Europoje. Koalicijų formos skiriasi priklausomai nuo šalies, tačiau jas vienija bendras bruožas: jos surenkamos iš „atsarginių parlamentinių detalių“. Kai nacionaliniai konservatoriai eliminuojami, politinė vadovybė renkasi iš to, kas lieka.
Kaip Viktoras Frankenšteinas Mary Shelley romane, Europos sostinių koalicijų architektai nesirūpina, iš kur kilusios jų naudojamos „dalys“. Jiems taip pat nerūpi, ar tai, ką jie sukuria, bus neveiksni politinė pabaisa – svarbiausia, kad joje nebūtų nė vieno nacionalinio konservatyvaus „kaulo“.
Kai nacionaliniai konservatoriai eliminuojami, politinė vadovybė renkasi iš to, kas lieka.
Ir jos veikia – jei taikysime itin dosnią „veikimo“ sąvoką. Prancūzija yra puikus pavyzdys, kaip Frankenšteino tipo koalicija gali funkcionuoti tik tol, kol susitelkia į išlikimą iki kitos darbo dienos. Dabartinis ministras pirmininkas Sébastienas Lecornu laviruoja itin pavojinguose vandenyse, bandydamas neatsitrenkti į fiskalinę uolą.
Dar rugsėjį jis pažadėjo „atsisakyti dviejų valstybinių švenčių siekiant sumažinti biudžeto deficitą“. Šis gana atsargus taupymo metodas buvo pasirinktas siekiant neįžiebti protestų, galinčių nuversti vyriausybę. Nuo rugsėjo, kai jis pradėjo eiti pareigas, Lecornu jau kartą buvo priverstas atsistatydinti.
Vis dėlto jis grįžo į postą, nors buvo akivaizdžiai pažemintas ankstyvą rudenį kilusių gatvės protestų, raginusių „blokuoti viską“, kas susiję su išlaidų mažinimu.
Lecornu nėra pirmasis Prancūzijos ministras pirmininkas, vadovavęs Frankenšteino tipo koalicijai. Jo pirmtakas François Bayrou taip pat siekė panašių švenčių mažinimo priemonių, tikėdamasis taip sumažinti ideologinius konfliktus vyriausybėje.
Ironiška, tačiau jam sutrukdė būtent ta politinė jėga, kurią jis norėjo palikti nuošalyje – Marine Le Pen vadovaujamas Nacionalinis sambūris (RN), būtent jo paramos Bayrou reikėjo tam, kad apskritai išsilaikytų poste.
Parlamentiniu požiūriu vyriausybė, į kurią būtų įtrauktas RN, turėtų daug tvirtesnį pagrindą. Kaip parodė konfliktas dėl Bayrou biudžeto pasiūlymų, tokia vyriausybė greičiausiai pasirinktų kitus fiskalinius prioritetus. Tačiau svarbiausia – stabilesnė valdžia galėtų žvelgti toliau nei kasdienės politinės rietenos.
Kol Prancūzijos politinis elitas užkulisiuose sudarinėjo sandorius, kad RN liktų už valdžios ribų, šalies fiskalinis paralyžius baigėsi politiškai ir ekonomiškai reikšmingu kredito reitingo sumažinimu. Dar rugsėjį agentūra „Fitch“ pasiuntė Paryžiui aiškų signalą: sutvarkykite valstybės finansus, kitaip sulauksite naujų reitingų mažinimų.
Tačiau aliarmo varpai Paryžiuje taip ir nesuskambėjo. Antinacionalinio sambūrio paradigma išliko, o kartu – ir jos pasekmės. Viena vertus, Prancūzijos viešieji finansai ir ekonomika toliau prastėja, nes koalicijos viduje nėra sutarimo, kaip mažinti biudžeto deficitą. Kita vertus, pats RN iš šios izoliacijos laimi: stebėdamas krizę iš šalies, jis pritraukia vis daugiau nusivylusių rinkėjų.
Vokietija yra ne mažiau politiškai paralyžiuota nei Prancūzija – dėl tos pačios priežasties: Frankenšteino tipo koalicijos, kuri bet kokia kaina siekia neleisti „Alternatyvai Vokietijai“ (AfD) patekti į valdžią.
Tiesą sakant, dabartinė Friedricho Merzo vadovaujama sumaištis nėra pirmasis bandymas valdyti remiantis principu „niekada su AfD“. Dar 2024 metų liepą, likus maždaug pusmečiui iki Merzo atėjimo į valdžią, trijų partijų koalicija, vadovaujama kanclerio Olafo Scholzo, patvirtino 2025 metų biudžetą – tik po skausmingų vidinių ginčų. Vos po mėnesio prasidėjo naujas ilgas derybų etapas.
Merzas perėmė valdžią vasarį, vadovaudamas socialdemokratų ir dešiniojo centro CDU/CSU koalicijai. Tačiau jo gyvenimas Frankenšteino koalicijoje nebuvo lengvesnis. Šiemet jis viešai pareiškė, kad Vokietija nebegali sau leisti tokios gerovės valstybės, kokią turi dabar. Koalicijos partnerių reakcija buvo aiški: jokių reformų be mokesčių didinimo ir socialinių garantijų apsaugos.
Kadangi vienintelis būdas užkamšyti skyles Vokietijos biudžete yra būtent struktūrinės gerovės valstybės reformos, ši koalicija nepajėgs įgyvendinti esminių pokyčių. Tai palieka Vokietiją itin pažeidžiamoje padėtyje – jos ekonominės problemos ne mažesnės nei Prancūzijos: menkas ūkio augimas, silpnas užimtumas, prasta kapitalo formacija ir struktūrinis biudžeto deficitas.
Panaši situacija ir Belgijoje, kur artėja taupymo žiema, taip pat Austrijoje, kur nauja koalicija, sudaryta siekiant eliminuoti FPÖ, iš karto susidūrė su rimtais biudžeto iššūkiais.
Frankenšteino koalicijų idėja plinta visoje Europoje. Pakanka stebėti, kas vyks Nyderlanduose dabar ir Švedijoje po kitų metų rinkimų.
Kur toli šių koalicijų architektai yra pasiryžę nuvesti Europą? kol galiausiai leis nacionaliniams konservatoriams – dažnai populiariausiems tautos atstovams – tapti savo šalių valdžios dalimi? Kokios didelės turi tapti Europos ekonominės problemos, kad būtų nugriautos vaikiškos ideologinės sienos ir politiniai lyderiai pagaliau imtųsi ginti savo žmonių ateitį?
