Jonas Pratusevičius gimė 1932 m. balandžio 29 d. Alytaus aps. Pivašiūnų vlsč. Barsukų k. ūkininkų šeimoje. Mokėsi Kedonių pradinėje mokykloje, po to Butrimonių progimnazijoje. Čia besimokydamas tapo partizanų ryšininku.
Nuo 1947 m. rugsėjo 1 d. iki 1950 m. kovo 20 d. mokėsi Alytaus mokytojų seminarijoje. Šių studijų nebaigė, nes 1950-ųjų balandį, būdamas aštuoniolikos metų, įstojo į Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko tėvūnijos partizanų būrį, pasirinko Granito slapyvardį.
Partizano kelio pasirinkimui didelę įtaką turėjo brolis Juozas, partizanavęs nuo 1950-ųjų sausio. Abu broliai kovojo su ginklu rankose, dalyvavo susirėmimuose su čekistų kariuomene ir stribais.
1951-ųjų pavasarį žuvo brolis Juozas. 1954 m. sausio 14 d. partizanų būrys susikovė su čekistų kariuomenės kareiviais ir stribais Kalesninkų miške. Kautynėse žuvo šeši partizanai, o J. Pratusevičius buvo sunkiai sužeistas ir suimtas. Pas jį buvo rastos keturios mažo formato užrašų knygutės, kuriose nuo 1951 m. jis užrašinėjo antisovietinius eilėraščius ir dainas.
Pirmuose šių knygelių puslapiuose užrašyta: „Drąsiai ženk per gyvenimo audras ir sūkurius. Dievas tau padės!“ Įspūdingas 102 puslapių partizanų maldynas „Rūpintojėlis“, smulkiu kaligrafišku šriftu surašytas partizano Granito. Čia pirmiausia užrašytas Lietuvos himnas, toliau Kryžiaus kelias, ryto ir vakaro maldos, maldos už tėvynę ir už motiną. Taip pat partizanų maldos prieš žygį, prieš kautynes, kreipiantis į gyvybės ir mirties Viešpatį bei maldos už sužeistus ir žuvusius partizanus.
Paskutiniame šio maldyno įraše partizanas Granitas 1953 m. gruodžio 18 d. užrašė: „Gyvenime bijau tik nuodėmės.“ Po tardymų, teismo metu, J. Pratusevičius pareiškė: „Kaltu neprisipažįstu. Mokydamasis mokytojų seminarijoje priėjau išvados, kad negalėsiu būti sovietiniu mokytoju. Dėl to nutraukiau studijas ir išėjau į partizanų būrį, siekdamas kovoti prieš sovietų valdžią, už nepriklausomą Lietuvą.“
1954 m. gegužės 7 d. jis karinio tribunolo nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties, išsiųstas į Vorkutos lagerius. 1956 m. rugpjūčio 14 d. kalinimo laikas buvo sumažintas iki 12,5 metų.
1955 m. ruošiantis Vorkutos lagerių streikui, 62 lageryje buvo pradėtas leisti ranka rašytas sąsiuvinio formato laikraštis „Varpas“. Buvo išleisti trys šio pogrindžio leidinio numeriai, J. Pratusevičius 100 egz. „Varpo“ viršelių papuošė spalvota Laisvės statula.
Vėliau jis atliko bausmę Taišeto (Irkutsko sr.) ir Mordovijos lageriuose. Į laisvę paleistas 1966 m., be teisės grįžti į Lietuvą. Lietuvoje apsigyveno nelegaliai, ilgai negalėjo įsidarbinti.
Į Tėvynę sugrįžę Vorkutoje įkurtos Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) nariai, įsikūrę Lietuvoje, nutarė tęsti pogrindinę veiklą ir atgaivinti pogrindžio spaudą. Nepraradęs laisvės troškimo, matydamas sovietų pavergtą Lietuvą, ir J. Pratusevičius įsitraukė į pogrindžio veiklą. 1975 m. Inturkėje (Molėtų r.), kun. Juozapo Dabravolsko klebonijoje, šilkografijos būdu vėl buvo pradėtas leisti laikraštis „Varpas“.
J. Pratusevičius rašė straipsnius į šį pogrindžio leidinį. Jo tuometinis straipsnis „Varpe“ „Taip jie kuria komunizmą (M. Suslovas antrasis Lietuvos korikas)“ atskleidė, koks buvo okupantų karių skaičius, kokios divizijos ir pulkai kariavo prieš Lietuvos partizanus.
1978 m. J. Pratusevičius buvo vienas iš Lietuvos laisvės lygos įkūrėjų ir aktyvus Lygos tarybos narys. 1979 m. jis pasirašė vadinamąjį „45 pabaltijiečių memorandumą“, skirtą SSSR, VFR, VDR, taip pat šalių, 1941 m. pasirašiusių Atlanto chartiją, vadovybėms bei Suvienytųjų Nacijų Organizacijos (SNO) generaliniam sekretoriui Kurtui Valdhaimui. Jame buvo pabrėžiama, kad Baltijos šalys prarado nepriklausomybę Stalinui ir Hitleriui slaptais 1939 m. rugpjūčio 23 d. bei rugsėjo 28 d. protokolais pasidalinus įtakos sferas, reikalaujama panaikinti šį Molotovo ir Ribentropo pasirašytą paktą, išvesti iš Baltijos šalių okupacinę kariuomenę.
J. Pratusevičius pasirašydavo ir protesto dokumentus, skirtus sovietų valdžiai, pavyzdžiui, protesto pareiškimą LSSR sveikatos apsaugos ministrui dėl disidento Petro Cidziko kankinimo psichiatrinėje ligoninėje. Jis dalyvavo daugelyje Lietuvos laisvės lygos akcijų, pavyzdžiui, renkant parašus dėl sovietinės armijos išvedimo iš Lietuvos teritorijos, taip pat platino nelegalią spaudą.
1987 m. rugpjūčio 23 d. J. Pratusevičius dalyvavo mitinge Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kur buvo pasmerktas Molotovo–Ribentropo paktas. Tuomet jis gyveno Vilniuje, dirbo Vilniaus apželdinimo tresto dekoratyvinių augalų ūkio vyr. ekonomistu. Dėl dalyvavimo mitinge 1987 m. rugsėjo 28 d. šioje įstaigoje įvyko sovietinių funkcionierių organizuotas J. Pratusevičiaus pasmerkimo viešas darbuotojų susirinkimas, po to jis nebuvo atestuotas vyr. ekonomisto pareigoms ir pervestas į žemesnes ekonomisto pareigas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. lapkričio 22 d. J. Pratusevičiui suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis. Tik nepriklausomoje Lietuvoje jis turėjo galimybę siekti aukštojo mokslo. 1993 m. baigė Vilniaus universitetą, įgydamas pramonės planavimo ekonomisto specialybę.
1998 m. liepos 15 d. J. Pratusevičiui suteiktas Kario savanorio statusas. Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. rugpjūčio 21 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Mirė J. Pratusevičius 2006 m. gruodžio 22 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.
