Po beveik 350 metų, užbaigus plataus masto restauraciją, Jeruzalėje pirmą kartą viešai atidengtas istorinis altorius Šv. Morkaus sirų ortodoksų patriarchaliniame vienuolyne.
Sausio 11 dieną vykusio atidengimo metu buvo atskleistos sudėtingos auksu dengtos detalės ir barokinės dekoracijos, kurios ilgus metus buvo paslėptos po pažeidimų ir ankstesnių restauracijų sluoksniais.
Altorius bendruomenės narių ir diplomatų akivaizdoje atidengtas užbaigus dvejus metus trukusius restauravimo darbus, kuriuos atliko Meksikos restauratorių komanda iš katalikiško televizijos kanalo „María Visión“.
Sirų ortodoksų patriarchalinis vikaras Jeruzalei, Jordanijai ir Šventajai Žemei arkivyskupas Mor Anthimos Jack Yakoub sakė, kad penkių restauratorių komandos darbas prilygsta stebuklui. Pasak jo, procesą teko aštuoniems mėnesiams sustabdyti po 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ išpuolio prieš Pietų Izraelio bendruomenes ir po jo kilusio karo.
Pagal sirų ortodoksų tradiciją, vienuolynas stovi toje vietoje, kur buvo šv. Morkaus namai. Čia Jėzus pavedė Petrui ir Jonui paruošti Velykų vakarienę. Taip pat tikima, kad būtent čia buvo Aukštutinis kambarys, kuriame įvyko Paskutinė vakarienė, mokinių kojų plovimas, prisikėlusio Kristaus pasirodymai ir Sekminės, sustiprinusios pirmąją Bažnyčią.
„Iš čia pirmoji Bažnyčia sustiprėjo, o Evangelija Šventosios Dvasios galia pasklido visoms tautoms. Šiandien atidengiame istorinę medinę struktūrą, kuri yra kur kas daugiau nei meninis šedevras“, – sakė arkivyskupas.
Bendruomenė jau seniai siekė atkurti altorių, kurio ryškios spalvos praeityje buvo netinkamai nuslopintos cheminiu auksiniu purškalu. Viršutinėje altoriaus dalyje esantis įrašas liudija, kad paskutinė oficiali restauracija vyko 1733 metais, o tyrimai rodo, jog altorius gali būti net apie 400 metų senumo.
Šis unikalus kūrinys išsiskiria paauksuotos medienos rytietiškais gėlių ornamentais, grakščiomis kolonomis su mažomis arkutėmis ir kapiteliais. Jo drožiniai, pasak arkivyskupo, primena „tylias maldas“. Italų restauratorių atlikti tyrimai Betliejaus Gimimo bazilikoje atskleidė originalius aukso ir sidabro lapelius bei pirmines spalvas. Tačiau taip pat paaiškėjo, kad altorių buvo apnikę termitai ir be skubios intervencijos jis galėjo sugriūti per metus.
Restauracijos kaina – beveik pusė milijono eurų – mažai bendruomenei buvo nepakeliama. Sprendimą atnešė, arkivyskupo žodžiais, „apvaizdos susitikimas“ su Emilio Burillo, „María Visión“ generaliniu direktoriumi ir įkūrėju, kuris įsipareigojo restauravimo darbus atlikti neatlygintinai. Šis kanalas Meksikoje remia dirbtuves, kurios nemokamai restauruoja bažnyčių skulptūras ir paveikslus.
Projektas apėmė ne tik patį altorių, bet ir bažnyčios šventąjį altorių, skliautus, ikonų rėmus, vyskupo sostą, krikštyklą, dvi 1851 m. įrengtas medines spintas bei stebuklingosios Dievo Motinos ikonos restauraciją. Pagal sirų ortodoksų tradiciją ši ikona nutapyta šv. Luko.
Restauratorius Carlos Lozoya sakė, kad darbams prireikė ypatingo atsidavimo ir tikslumo: struktūra buvo kruopščiai išardyta, dokumentuota, apdorota ir vėl surinkta po dalį. Nors nėra rašytinių šaltinių apie kūrėjus, manoma, kad barokinio stiliaus altorių sukūrė Europos meistrai – jo forma jungia katalikiško altoriaus struktūrą su Artimųjų Rytų ikonostaso bruožais.
Ikona iki restauracijos buvo itin patamsėjusi nuo dulkių ir žvakių dūmų, o Kūdikėlio Jėzaus atvaizdas buvo vos įžiūrimas. Pasakrestauratoriaus, kruopščiai parinktos cheminės medžiagos leido atidengti originalias spalvas nepažeidžiant paveikslo.
„Jaučiau didžiulę atsakomybę. Labai jaudinausi, bet tikiu, kad Mergelė Marija vedė mano rankas“, – sakė restauratorius.
„María Visión“ direktorė Gabriela Flores padėkojo visiems rėmėjams, pabrėždama, kad projektas atgaivino šią erdvę ne tik fiziškai, bet ir kaip gyvą maldos, atminties ir susitikimo vietą.
„Rūpintis šventumu – tai liudyti gyvą tikėjimą ir krikščioniškos vienybės pavyzdį“, – sakė ji.
