Viešas kalbėjimas daugeliui kelia baimę. Tuo įsitikinti teko visiems, kurie šio įgūdžio niekada nelavino. Nors galimybė išsakyti savo nuomonę turėtų būti privilegija, dažną ši patirtis sukausto. Oratorystės meno svarbą pabrėžia lietuvių kalbos mokytoja Gluosnė Petraitytė. Pradedančioji pedagogė praėjusiais mokslo metais inicijavo retorikos pamokas penktokams. Apie tai, kodėl ši pamoka yra svarbi, kuo ji naudinga ir kokius rezultatus pavyko pasiekti, mokytoja atskleidžia pokalbio metu.
– Mokytojo profesiją renkasi vis mažiau žmonių, ypač jaunų. Kaip jūs pasukote šiuo keliu?
– Mokykloje atsiradau visai ne savo noru, taip tiesiog susiklostė aplinkybės. Mokykloje, kurioje dirbu, trūko gamtos mokslų mokytojo ir aš užėmiau šią vietą vienam semestrui, nes anksčiau studijavau chemiją. Vėliau buvau pakviesta toje pačioje mokykloje dirbti lietuvių kalbos mokytoja ir vesti pamokas penktokams, nes tuo metu studijavau lietuvių filologijos ketvirtame kurse. Turiu pasakyti, kad priešinausi tam, bet man iš tiesų patiko dirbti su vaikais, todėl nusprendžiau save išbandyti.
– Pirmoji pedagoginė patirtis mokykloje daugeliui būna tarsi šaltas dušas. Kaip sekėsi jums?
– Lengva nebuvo, tačiau tai – tik pati pradžia. Žinoma, jeigu būčiau pasirinkusi vesti visiškai tradicines lietuvių kalbos pamokas, būtų kur kas lengviau. Tačiau besiruošdama pirmiesiems mokslo metams, supratau, kad noriu sukurti kažką naujo ir originalaus. Savo patirties stoką pasirinkau atpirkti sunkiu darbu.
– Lietuvių kalbos pamokos – puiki vieta pasireikšti mokytojo kūrybiškumui. Tačiau ar lengva jaunimą sudominti?
– Žinote, penktokams, šeštokams viskas įdomu, jie smalsūs ir gyvybingi. Vyresnių mokinių nuotaikos yra šiek tiek nenuspėjamos (šypsosi). Jiems net ir patys įdomiausi dalykai, rodosi, kelia nuobodulį. Tačiau aš tai vertinu kaip besiskleidžiančius asmenybės bruožus ir nesitikiu, kad visada pavyks visus sudominti. Ir visgi vyresni mokiniai jaučia pareigos jausmą, nes jiems artėja brandos egzaminai.
Mano pagrindinė taisyklė – jokios monotonijos. Per lietuvių kalbos pamokas nėra lengva to išvengti, tačiau stengiuosi. Kuo daugiau įvairių užduočių, tuo lengviau mokinius sudominti. Žinoma, persistengti nereikia, kažkoks kiekis tradicinių pamokų programoje turi būti.
– Vilniaus humanistinė mokykla stengiasi plėsti bendrąją lavinimo programą netradicinėmis pamokomis ir užsiėmimais. Daugelį šių iniciatyvų dažnai pradeda patys mokytojai. Ar retorikos pamokos penktokams – jūsų sumanymas?
– Taip, šias pamokas sugalvojau aš. Be to, šia tema rengiau ir savo bakalauro darbą. Svarsčiau, kokios bus mano vedamos pamokos. Iš penkių savaitinių pamokų, vieną nusprendžiau skirti retorikai. Sunku pasakyti, kodėl taip nusprendžiau, tačiau buvau pastebėjusi, kad netgi vyresni mokiniai pasižymi prastais iškalbos įgūdžiais. Penktokai nėra maži, tai puikus laikas pradėti gerinti savo kalbinę raišką. Turiu pasakyti, kad tiek vaikai, tiek jų tėveliai šia idėja buvo labai susidomėję. Visi galvojo, kad tai kažkas kitokio, kažkas linksmesnio ar įdomesnio. Ir nors retorikos pamokos nėra naujiena, jos yra bendrojo lavinimo programoje, ši pamoka daugeliui tapo viena mėgstamiausių.
– Kuo retorikos pamokos yra naudingos mokiniams? Kodėl šiai disciplinai skyrėte papildomą dėmesį?
– Pirmas tikslas – lavinti gebėjimą kalbėti monologu įvairiose situacijose, įvairiems adresatams. Viso semestro užduotis buvo pasiruošti sakyti viešą kalbą savo bendraklasiams. Pirmiausia su mokiniais atlikome auditorijos analizę. Šių pamokų metu mokiniai lavino gebėjimą kelti klausimus ir, žinoma, į juos atsakyti. Tikslas – išsiaiškinti kuo daugiau faktų apie auditoriją. Ši viena užduotis ne tik praplėtė jų žinių akiratį, bet ir paskatino įgyti naujų įgūdžių – viešo kalbėjimo, temos pasirinkimo, internetinės apklausos specialia programa rengimo, klausimų formulavimo, rezultatų analizės.
Retorikos pamokose vaikai taip pat mokėsi atrinkti tinkamą informaciją savo tema ir kurti didelės apimties tekstą, stengtis išlaikyti jo logiką bei pateikti savo argumentus. Tai, pasirodo, nėra lengva užduotis. Vieno mokslinio tyrimo duomenimis, tik 3 proc. aštuntokų geba argumentuoti, visi kiti – sunkiai. Būtent retorikos pamokos ugdo šiuos įgūdžius.
Atėjus lemiamai dienai, mokiniai ant scenos savo bendraklasiams pasakė savo pirmąją viešą kalbą, kurią ruošė visą pusmetį.
– Jūsų nuomone, kodėl įprastai mokyklose retorikai nėra skiriamas didelis dėmesys?
– Šios disciplinos gebėjimai turi būti lavinami nuo pirmos klasės, nes tai lygiai taip pat svarbu, kaip lietuvių kalbos gramatika. Tačiau drįstu sakyti, kad viešo kalbėjimo pamokose išvis nėra. Pradinukai dažniausiai gauna banalią užduotį – viešai pasakyti išmoktą eilėraštį. Vyresniųjų klasių mokiniai gauna užduotį pristatyti kalbą. Net ir tada niekas jiems nepaaiškina, kaip tai reikia daryti. Rašinio pasirašymas ir šios kalbos mintinas išmokimas nėra viešas kalbėjimas. Sakytinė ir rašytinė kalba yra du skirtingi dalykai.
Mokyklose pedagogai nemoko viešai kalbėti dėl paprastos priežasties, kuri, jeigu atvirai, mane labai liūdina. Tiesiog to nėra vadovėliuose. Mano nuomone, vadovėlis, kaip pagalbinė priemonė, skirtas vaikams, o ne mokytojams. Geras pedagogas geba dirbti be jokių vadovėlių.
– Pirmieji mokslo metai baigėsi. Ar pavyko pasiekti norimų rezultatų?
– Vilniaus humanistinės mokyklos mokiniai mokslo metų pabaigoje rengia pristatymus visai bendruomenei, tėveliams. Penktokai lavino viešo kalbėjimo įgūdžius visus metus, todėl jiems tikrai neblogai sekėsi. Kai kurių mokinių pokyčiai mane labai nustebino. Jie gebėjo suvaldyti jaudulį, aiškiai kalbėti, cituoti ryškias asmenybes, tokias kaip Leonardas da Vinčis, Albertas Einšteinas. Mane ypač nustebino mokiniai, kuriuos laikiau nedrąsiais. Jie netgi sugebėjo prajuokinti auditoriją, o tai nėra lengva. Mano subjektyvia nuomone, progresas akivaizdus. Dauguma retorikos pamokas turėjusių penktokų, pristatydami kalbą prieš didelę auditoriją, patyrė sėkmę.
– Minėjote, kad retorikos žinios nugulė į mokslinį darbą, jūsų bakalaurą. Kaip jis buvo įvertintas?
– Kai išsiunčiau savo bakalauro darbą recenzentui, nejaučiau didelio pasitikėjimo savimi ir savo darbu, tačiau gavusi įvertinimą, buvau maloniai nustebinta. Mano recenzentė – profesorė dr. Irena Smetonienė, kurią aš labai gerbiu. Mokslinis darbas buvo pagirtas už originalumą, temos svarbą. Vilniaus universiteto komisija per gynimus darbą įvertino dešimtuku.
Save vertinti objektyviai yra sunku, tačiau dabar suvokiu, kad ši patirtis man davė labai daug. Esu motyvuota stengtis toliau, pasitikėti savo gebėjimais.
– Ar šiais mokslo metais tęsite retorikos pamokas?
– Tėveliai manęs jau klausė to paties (šypsosi). Pažadėjau, kad šias pamokas tęsime ir būsimiems šeštokams, ir naujiesiems penktokams. Norėčiau, kad ateityje šią pamoką turėtų ir vyresni mokiniai.
– Ačiū už pokalbį.
