Gera ta Mokytojo diena.
Tą dieną nemaža dalis mūsų visuomenės prisimena, kad yra tokie mokytojai ir jie kažką ten mokykloje veikia. Prieš porą savaičių tėvai pradeda galvoti kaip pasveikinti mokytojus – klasės auklėtojus. Uždarose klasių tėvų grupėse vyksta pokalbiai „ką tai mokytojai ar mokytojui padovanoti”. Tėvai aktyvistai siūlo idėjas, deda galimų dovanų nuotraukas, vyksta balsavimai, kartais susipykstama. Tačiau galiausiai dovana būna nupirkta ir įteikta mokytojui, palydint ją gražiais žodžiais.
Įvairaus plauko politikai, kaip ir kiekvienais metais, paruošia jautrias kalbas, tekstus, kuriuose būtinai įpina raktinius žodžius „garbinga profesija” ir „gerinsime mokytojo profesijos prestižą”, kuriuos įvairiomis komunikacijos priemonėmis išplatina.
Valdžioje esantys ir turintys galią priimti vienokio ar kitokio lygmens sprendimus pamalonina mokytojus: kas dovanomis, kas dovanėlėmis, kurios būna įvairių formų bei turinio, ir taip pat pakartoja tą „abrakadabra” su mokytojo profesijos garbingumu ir prestižu.
Bet ši diena, kaip ir visos kitos šventės, greitai praeina, pasiruošimo ir pačios šventės šurmulys dingsta ir viskas vėl stoja į kasdienos rutinos rėmus.
Važiuodamas automobiliu klausiausi vienos radijo soties žurnalistų vedamos laidos, kurios diskusinis klausimas buvo apie tai, „kodėl kai kurios mokyklos neįsileidžia tėvų į mokyklą tada, kada jie nori”. Ir žurnalistai, ir skambinusieji į laidą stebėjosi, kad tie mokytojai visai „suįžūlėjo” ir vis pakikendami stebėjosi, kad mokytojai tiesiog privalo bet kada atėjusį tėtį ar mamą priimti ir su juo kalbėtis, nes juk jie yra mokesčių mokėtojai, kurie išlaiko mokytojus. O ten visokios pamokos, ar dar kažkas, tai niekis, nes „juk gali vaikams užduoti savarankiškai dirbti kai mes kalbėsimės”.
Nereikia piktintis tokiais tėvų ar žurnalistų pasisakymais. Tiesiog jau daug metų visais lygmenimis, visomis įmanomomis priemonėmis buvo tiesiogiai ir latentiškai siunčiama žinia, kad mokytojo profesija – tai nieko rimto (išskyrus Rugsėjo 1-ąją ir Mokytojo dieną). Vos ne bet kas iš gatvės gali tą daryti. O ir iš viso, kai dabar tiek informacijos šaltinių, tai bet kuri supermamytė ar supertėvelis, pasiskaitęs vieną knygą ar jos dalį, ar šiaip kažkokiame forume kitos supermamos ar supertėčio parašytą sakinį, pasijunta, kad gali bet kurį mokytoją pamokinti, kaip reikia dirbti. Ir mokina. Nesvarbu, kad su savo pypliu namuose nesusitvarko (bet juk mokytojai, jų nuomone, tai iš viso juk ir knygų neskaito).
O kodėl nemokinti, jei nuo pat ministerijų, švietimo skyrių, o ir mokyklų vadovų sklinda pataikavimo gaidelė – juk tai mūsų klientai. Kad tik nebūtų konfliktų. O kur dar ten visokios teisės, teiselės, teisytės ir teiselytės. Mokyklos ir mokytojai „apdėti” visokiais suvaržymais, kad visaverčio ne tik ugdymo, bet ir auklėjimo proceso jie negali vykdyti.
Mokyklos ir mokytojai „apdėti” visokiais suvaržymais, kad visaverčio ne tik ugdymo, bet ir auklėjimo proceso jie negali vykdyti.
Kažkada Kembridžo universiteto profesorius Terence’as Henry’is McLaughlinas (Terensas Henris Maklochlinas) savo paskaitoje išreiškė nerimą, kad šiuolaikinės mokyklos, įstumtos, kaip ir verslo įstaigos, į konkurencinę kovą, susidurs su milžinišku tėvų spaudimu ir iškils grėsmė nusileisti ugdymo ir auklėjimo procese (kad tik viskas būtų ramu) iki aklo pataikavimo tėvams.
Gaila, bet tokių apraiškų mūsų švietime apskritai ir kai kuriose mokyklose konkrečiai jau galima įžvelgti. Pataikavimo ne tik tėvams, bet ir atskiroms interesų grupėms, „žinomiems“ asmenims, komerciniams žurnalams, ideologijoms….
Vienas mokyklos vadovas man pasakojo visai neseną atvejį, kai mokinio tėtis atėjęs į mokyklą reikalavo (o ši mokykla yra priėmus sprendimą, kad tėvai į mokyklą gali ateiti tik iš anksto suderinę laiką), kad jis bet kada ir bet kur gali ateiti ir jį tuoj pat turi priimti ir mokytojai ir direktorius, nes jis yra mokesčių mokėtojas. O jei nepriims, tai jis užvers visus skundais ir dar paviešins žurnalistams (jūs žinote, kaip žurnalistams patinka neigiamos žinios, o jei dar apie mokyklą…).
Vėlgi nereikia stebėtis tokiu požiūriu į mokytojus ir mokyklas. Tai neatsirado per vieną dieną. Paklausiau kelių pažįstamų (imtis tikrai nereprezentatyvi), kaip jie mano dėl to „atėjimo bet kada” ir to, kad mokytojas „bet kada turi išeiti kalbėtis su tėvu“. Nustebau, bet dauguma mano kalbintų pažįstamų patvirtino, kad „taip, būtent taip ir turi būti, o jei jau negali išeiti per pamoką, tai pertraukos metu tikrai privalo skirti man laiko“.
Paklausiau jų, ar jie gali bet kada ateiti pas gydytoją? O savivaldybės darbuotoją? Atsakymas buvo – „Na tai aišku, kad ne. Čia juk kitos profesijos. Reikia iš anksto registruotis”. Paklausiau, ar mokytojas turi teisę pertraukos metu pailsėti? Atsakė, kad pokalbis per pertrauką tarp pamokų tai juk ne darbas. O juk ir užkalniai su ramanauskais sako, kad tie mokytojai iš viso niekam tikę. Tai va. Štai tau ir gražūs žodžiai, štai tau ir dovanos mokytojo dienos proga…
Žinoma, čia tik dalis tokių tėvų, yra ir tokių, kurie supranta mokytojo darbą ir jį vertina.
Ko reikia, kad mokytojo profesija būtų labiau gerbiama?
Nėra to stebuklingo recepto, per vieną dieną to niekas nepakeis. Tačiau mano nuomone, mokytojo profesija pradės po truputį vėl įgyti prestižą tuomet, kai mokytojams bus sudarytos sąlygos oriai ir ramiai dirbti, nebijant atlikti savo misiją: ugdyti ir auklėti jaunus piliečius pagal švietime ir mokykloje priimtas vertybes; kada mokyklų vadovams bus sudarytos sąlygos apginti mokytojo teisę ramiai ir oriai dirbti; kada švietimo skyrių darbuotojai nustos bijoti principingai atstovėti švietimo vertybes ir sudarys sąlygas mokyklų vadovams ramiai ir oriai dirbti; kada nacionalinio lygmens švietimo politikai neužsimerks į viešoje erdvėje „žinomų“ asmenų išsakomus vulgarius pasisakymus mokytojų atžvilgiu, bet pateiks savo principingą vertinimą; kada mokytojai patys ims elgtis oriai, didžiuotis savo profesija, neįsižeisdami ant savo išugdytų „produktų“ (juk tėvai kažkada irgi lankė mokyklas ir buvo mokytojų ugdomi ir auklėjami). Galima dar daug parašyti tų „kada“…
mokytojai ir mokyklų vadovai privalo turėti sąlygas oriai ir ramiai dirbti realizuojant švietimo ir mokytojo misiją.
Bet esmė yra tame, kad mokytojai ir mokyklų vadovai privalo turėti sąlygas oriai ir ramiai dirbti realizuojant švietimo ir mokytojo misiją.
Mokytojas privalo turėti savo pilnai aprūpintą darbo vietą ir priemones, poilsio ir bendravimo erdves, poilsio laiką tarp pamokų. Negalima šito palikti „ai, kažkaip mokytojas sugalvos kur kamputyje pailsėti, sušlamšti iš namų atsineštą sumuštinį, ai kažkaip savaime viskas susitvarkys“.
Kai rodome Suomijos ar kitų vakarų šalių mokyklų pavyzdžius ir žavimės jų mokytojais, atkreipkime dėmesį visų pirma į tai, kokias sąlygas turi tie mokytojai: darbo ir poilsio erdves, nemokamą maitinimą su pokalbių erdvėmis, nemokamas darbui reikalingas priemones ir dar daug kitų dalykų, kurie leidžia jam oriai jaustis darbe.
Ir dar, mokytojai turi jausti, visų pirma iš mūsų švietimo vadovų, paramą, palaikymą ir pasitikėjimą. Paramą, palaikymą ir pasitikėjimą ne tik privačiuose vizituose į mokyklas, privačių pokalbių, švenčių ar švietimiečių konferencijų metu, bet ir viešoje erdvėje.
Be abejo, kaip ir visose organizacijose, taip ir mokyklose, yra silpnų vietų mokytojų veiklose, bet neabejoju, kad švietimo skyrių vadovai, mokyklų vadovai ir patys mokytojai jas žino ir imasi veiksmų, kaip jas taisyti.
Pasitikėkime vieni kitais.
Su Mokytojo diena, mano mieli kolegos.
