Kiekvieną rudenį Lietuvos miestus ir miestelius aplankantis šiuolaikinės krikščioniškos muzikos festivalis „Sielos“ šiandien skaičiuoja jau 20-uosius gyvavimo metus. Belaukiant jubiliejinio susitikimo Palangoje jau šį šeštadienį, buvę ir esami renginio organizatoriai Giedrius Surplys, Remigijus Jucevičius ir Marta Didenkienė svečiavosi XFM radijo laidoje „Jaunimo kodas“ (vedėja Gabrielė Krulytė), prisiminė šio išskirtinio mūsų šalyje reiškinio pradžią, dalijosi šių metų planais ir ateities svajonėmis.
Pirmąja „Sielų“ sostine 2002 metų lapkritį tapo Plungė. Nuo kitų krikščioniškų festivalių šis skyrėsi grupių gausa, profesionalumu ir konkursinėmis sąlygomis. Pagrindinė renginio misija – supažindinti visuomenę su šiuolaikine krikščioniška muzika ir padrąsinti bei palaikyti jos kūrėjus.
Kokios jums buvo pirmosios „Sielos“?
Giedrius: Tai buvo pirmasis toks jaunatviškas ir entuziastingas festivalis. Buvo daug spontaniškų idėjų ir daug bendruomeniško džiaugsmo. Dalyvių buvo daug mažiau nei šiuo metu, visi vienas kitą pažinojome – tai buvo lyg didelis senų draugų susitikimas.
Remigijus: Festivalis paliko tikrai šiltą įspūdį. Supratau, kaip svarbu, kai Dievo žmonės suvažiuoja kartu pasidalyti savo kūryba. Supratau tikrąją šiuolaikinės krikščioniškos muzikos prasmę.
Kuris festivalis jums buvo pats įsimintiniausias ir įdomiausias?
Giedrius: Atsakyti sunku. Man įsimintiniausi yra šventės užkulisiai, kur tu pajuokauji su kitais dalyviais, po renginio eini kartu pasėdėti, pasijuokti ir dalytis prisiminimais.
Remigijus: Įsimintiniausias ir įdomiausias visoje istorijoje tikrai buvo praėjusių metų festivalis, turėjęs vykti Rokiškyje, tačiau likus savaitei iki renginio mums buvo praneša, kad visos durys šiame mieste užrakintos. Tai buvo didelis smūgis ir geras šokas. Reikėjo mobilizuotis ir sugalvoti, kaip per savaitę kokybiškai nufilmuoti ir ištransliuoti visą tai, ką Dievo žmonės, broliai ir seserys, turėjo atvežti į gyvą sceną.
Kodėl apskritai kilo poreikis surengti „Sielas“?
Giedrius: Tuo metu situacija buvo kitokia – jaunimas neturėjo finansinių galimybių pasirūpinti aparatūra ir muzikos instrumentais. Šiuo festivaliu norėjosi juos padrąsinti, pasakyti, kad yra auditorija, kuriems reikia jų kūrybos. Siekėme pakylėti juos šiek tiek į aukštesnį profesionalumo lygį, todėl buvo įvesta konkursinė programa, kad dalyvaujantys atlikėjai varžytųsi tarpusavyje. Tikiu, kad festivalis prisidėjo prie tokių grupių kaip „Garbanotas“ (festivalyje pasirodžiusių tuomečiu „Apaštalų“ pavadinimu ir tapę 2008 m., 2009 m., 2010 m. festivalių laureatais – red. past.) iškilimo ir įžengimo į profesionaliąją, populiariosios muzikos sceną.
Kokia buvo pirmoji krikščionių ir vietos bendruomenių reakcija į tokio pobūdžio renginį?
Giedrius: Žmonės noriai įsigijo bilietus ir ėjo pažiūrėti, kas vyksta. Aš prisimenu pirmąjį festivalį Plungėje ‒ surengėme spaudos konferenciją, kurios metu pristatėme idėją ant kultūros namų stogo. Žurnalistus patraukė vien jau tai. Teigėme, kad esame arčiau dangaus, bet iš tikrųjų galimybė užlipti ir pamatyti miestą iš kito kampo irgi domino. Lygiai taip pat ir festivalis buvo gaivaus vėjo gurkšnis, parodantis, kad yra tokių žmonių, kurie kuria iš savo tikėjimo patirčių ir įsitikinimų. Tai buvo liudijimas apie krikščionišką bendruomenę Lietuvoje.
Remigijus: Kiekvieną kartą atvykus į naują miestą, susiduri su nežinia, koks tai renginys ir kas yra krikščioniška muzika. Kai 2015 m. organizavome festivalį Telšiuose ir užėjome į vietinės žiniasklaidos biurą susitikti su redaktoriumi, manęs paklausė, kiek vargonininkų atvešiu ir kiek chorų dalyvaus. Supratau, kad žmonės nežino ir nėra supažindinti su šiuolaikinės krikščioniškos muzikos žanru. Krikščionys turi pilną spektrą ir apima visus stilius: nuo dainuojamosios poezijos iki sunkiausio roko.
Kaip per visus 20 metų festivalis „Sielos“ formavo Lietuvos požiūrį į šiuolaikinę krikščionišką muziką?
Giedrius: Man buvo labai gražu, kai prieš keletą metų festivaliui atvykus Šakius, žiūrovų simpatijų prizą laimėjo iki tol bent jau man negirdėta grupė iš pačių Šakių. Tai įrodo, kad kai festivalis atvažiuoja vis į kitą miestą, gali tapti paskata paruošti dainas, jas įrašyti, sudalyvauti konkurse, o gal net ir jį laimėti. Manau, jog miestų bendruomenės ir kuriančio jaunimo įkvėpimas bei paskatinimas gali būti laikomas didžiausiu festivalio nuopelnu.
Marta, anksčiau savanoriavai festivalyje, o kaip pasikeitė tavo požiūris į renginį, kai pradėjai jį organizuoti?
Marta: Požiūris visiškai pasikeitė. Kai dalyvauji ar savanoriauji, matai tik labai mažą renginio dalį, turi tik vieną konkrečią užduotį. Organizuodamas visą festivalį, apie jį galvoji ir jam ruošiesi ištisus metus. Regi didžiulį paveikslą: kiek reikia resursų, pagalbos, kiek reikia žmonių, dovanų, talentų, idėjų ir darbo.
Kokios bus „Sielos“ šiais metais?
Marta: „Sielos“ bus ypatingos, nes tai jubiliejinis, 20-asis, festivalis ‒ mums labai ypatinga data. Festivalis pirmą kartą atvyksta į kurortą, visiems labai gerai žinomą ir mylimą Palangą. Žiūrovų laukia net 3 erdvės: Palangos koncertų salė, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir kultūros centras „Ramybė“. Užsiregistravo virš 20 atlikėjų ir beveik visi jie gros savo autorinius kūrinius. Jubiliejinį festivalį vainikuos iki šiol Lietuvoje neviešėjusi, tačiau Europoje žinoma krikščioniškos šokių muzikos grupė „LZ7“ iš Jungtinės Karalystės.
Kodėl jubiliejiniam renginiui jūs pasirinkote būtent Palangos miestą?
Remigijus: Visų pirma, Palanga – tai Lietuvos auksas, gintaras. Jubiliejui norisi tikrai gražios vietos, kurią lanko visa Lietuva, o tai ir yra pajūris. Norisi visiems drauge čia susirinkti, pradžiuginti palangiškius šilta krikščioniškos muzikos švente ir padėkoti Dievui už tuos gražius 20 metų, už 20 nuostabių susitikimų.
Kaip matote „Sielas“ ateityje, kokių svajonių turite?
Marta: Svajonių yra labai daug. Norėtųsi, kad tai būtų ne tik muzikos festivalis, bet pamatytume ir daugiau meno šakų: šokių, teatro ar tapybos. Norėtųsi visą miestą apimti krikščionišku menu, supažindinti svečius su kuriančiais krikščionimis, skleisti Evangeliją įvairiausiomis meno formomis.
Pats pagrindas ir pati festivalio esmė yra siekti, kad kuo daugiau žmonių išgirstų apie Kristų, kuo daugiau žmonių širdžių pasiektų krikščioniška muzika ir Evangelijos žinia. Svajoju, kad renginys nuolat būtų pilnas liudijimų, kaip žmonių gyvenimai pasikeitė ir kaip jie buvo paliesti per festivalį.
Giedrius: Iš tikrųjų norėtųsi, kad atsirastų entuziastingo jaunimo, kurie perimtų estafetę, keltų vėliavą ir festivalį sukonstruotų pagal savo laikmetį. Mes jaunimo kultūrą jau vertiname tik per savo vaikus, tad pirmiausia yra lūkestis, kad atsirastų žmonių, kurie norėtų perimti festivalio organizavimą ir keliautų toliau su idėjomis, kurios jau atitiktų šių dienų aktualijas.
Ką kiekvienas iš mūsų galėtume padaryti, kad „Sielos“ Lietuvoje peraugtų į dar didesnį ir galbūt net kitas meno šakas apimantį renginį?
Giedrius: Mes, krikščionys, dar niekaip nesugebame suprasti, kad krikščionybė neegzistuoja pati savaime. Kas nors turi imtis atsakomybės ir groti, kai kas turi imtis atsakomybės ir organizuoti koncertus, o kai kas turi imtis atsakomybės ir aukoti. Tai turi būti kompleksinis darinys, už kurį atsakingi esame mes visi. Todėl svarbiausia, kad būtų žmonių, kurie imtųsi šių atsakomybių.
Ko palinkėtumėte Lietuvai ir jos kūrėjams?
Remigijus: Norisi palinkėti didelio kūrybinio džiaugsmo kuriant muziką, tapant paveikslus, galvojant ir rašant gražiausius žodžius. Dalinkitės ta patirtimi, tuo išgyventu tikėjimu. Linkiu, kad menas prabiltų, kad kūriniai būtų įsišakniję Jo žodyje, toje nuostabioje tikėjimo patirtyje. Norisi palinkėti didelių palaiminimų ieškant tiesos ir prabylant apie tiesą per meną. Tegul Dievas laimina kūrybingus meno žmonės, kad jie būtų drąsūs kalbėti apie tai, kaip yra iš tikrųjų.
Jubiliejinis šiuolaikinės krikščioniškos muzikos festivalis vyks spalio 30 d. Palangoje. Visą informaciją apie renginį ir žiūrovių registracijos formą galima rasti „Sielų“ Facebook paskyroje.
Garso įrašas.
