Religijos laisvės aktyvistė perspėja, kad asirų krikščionių bendruomenė Artimuosiuose Rytuose „neturi išlikimo šansų“, ir šeštajame kasmetiniame Tarptautiniame religijos laisvės viršūnių susitikime aštriai kritikavo Vakarus, teigdama, jog „Vakarai ne kartą nuvylė asirų krikščionis“.
Pirmadienį vykusioje diskusijoje „Balsai iš konfliktų užkluptų, nepakankamai nušviečiamų religinių bendruomenių“ ( Voices from Underreported Religious Communities Caught Amid Conflict) ekspertai aptarė dramatišką religijos laisvės padėtį keliose šalyse ir prašė Jungtinių Valstijų, Vakarų valstybių bei viršnacionalinių organizacijų, tokių kaip Jungtinės Tautos, pagalbos.
Karmella Borashan (Karmela Borašan) iš Asirų tarptautinės tarybos kalbėjo apie asirų krikščionių padėtį, kuri, pasak jos, blogėja nuo 2003 m., kai žlugo Saddamo Husseino režimas, ir vėliau prasidėjusio Sirijos pilietinio karo.
„Nuo to laiko asirai patiria sistemingą, nors ir subtilų, persekiojimą tiek iš džihadistų, tiek iš kurdų pajėgų – kiekviena pusė taiko skirtingas taktikas. Sirijoje saugumo stoka ir ekonominis žlugimas veikia visus gyventojus, ypač asirų krikščionis kaip mažumą“, – sakė Borashan. „Daugelis kadaise klestėjusių kaimų šiandien iš esmės liko tušti.“
„Irake jie susiduria su smurtiniais islamistų ekstremistų išpuoliais“, – pridūrė ji. „Daugiau nei 3 tūkst. metų senumo asirų archeologinės vietovės yra niokojamos.“
Borashan apgailestavo dėl „mažumų įstatymų“, kurie, pasak jos, „prievarta verčia vaikus atsiversti į islamą“.
Borashan apgailestavo dėl „mažumų įstatymų“, kurie, pasak jos, „prievarta verčia vaikus atsiversti į islamą“. Ji tvirtino, kad asirų krikščionys „neturi išlikimo šansų“.
„Krikščionybė nyksta Artimuosiuose Rytuose, o [krikščionys] paliekami persekiotojų malonei“, – sakė aktyvistė. „Kadaise turėjome 1,5 mln. krikščionių, dabar jų liko mažiau nei 300 tūkstančių.“
Jos teigimu, Artimiesiems Rytams reikia „pliuralizmo kaip demokratijos pagrindo“.
„Asirų krikščionys kadaise buvo klestinti ir neatsiejama Irako, Irano, Sirijos ir Turkijos dalis – gerbiami visuomenės nariai, išpažįstantys daugiau nei 2 tūkst. metų gyvuojantį krikščionių tikėjimą nuo Jėzaus laikų“, – sakė ji. „Jų istorija siekia daugiau nei 6 tūkst. metų. Vakarai ne kartą nuvylė asirų krikščionis Artimuosiuose Rytuose, palikdami juos galingų jėgų, kurios kartų kartas juos persekiojo ir žudė, valiai.“
Sudanas
Kamalas Fahmi (Kamalas Fami) iš žmogaus teisių gynimo organizacijos „Set My People Free“ apibūdino iššūkius, su kuriais susiduria religinės mažumos Sudane – šalyje, nuo 2003 m. kamuojamoje pilietinio karo. Organizacijos „Open Doors“ 2026 m. pasaulio persekiojimo sąraše Sudanas užima ketvirtą vietą tarp blogiausių šalių krikščionims: iš islamo atsivertę asmenys dažnai patiria šeimų atstūmimą, grasinimus ir smurtą.
„Turime nemažai aukų, kurios buvo nužudytos ar net nubaustos mirtimi savo bendruomenėse, nes paliko islamą“, – sakė Fahmi. „Dažniausiai jie priversti palikti šalį. Ir net išvykę, deja, net Jungtinių Tautų sistemoje jie sunkiai gauna perkėlimo galimybes.“
Esant nesaugumui, kariuomenės perversmui ir dviejų frakcijų kovoms, buvę musulmonai yra ypač pažeidžiami.
„Esant nesaugumui, kariuomenės perversmui ir dviejų frakcijų kovoms, buvę musulmonai yra ypač pažeidžiami“, – perspėjo jis. „Deja, tarptautiniu mastu tai beveik nesuvokiama, niekas rimtai nedirba, kad tai sustabdytų. Į tai žiūrima kaip į neįmanomą pakeisti įstatymą, o daugybė žmonių kenčia.“
Nors 2019 m. buvo suformuota civilinė vyriausybė, Fahmi apgailestavo, kad karinis perversmas „vėl atėmė šias laisves“. Pasak jo, karas sukėlė „14 mln. perkeltųjų asmenų krizę“: 10 mln. žmonių buvo perkelti šalies viduje, o 4 mln. – už jos ribų.
„Net Jungtinės Tautos negali padėti perkeltiesiems nei šalies viduje, nei užsienyje, nes trūksta finansavimo. Daugybė žmonių badauja, bet apie tai niekas nekalba“, – teigė jis. „Šiandien Sudanas kenčia, o pasaulis tyli. Daug kalbama apie kitas šalis, bet Sudanas beveik neminimas, o žmonių perkėlimas itin sudėtingas.“
Jemenas
Keyvanas Ghaderi Keivanas Gaderi) iš Jemeno bahajų bendruomenės pasakojo, kad 2008 m. Jemene buvo suimtas dėl savo tikėjimo ir po keturių mėnesių paleistas.
„Kalėjime mūsų tikėjimas buvo išbandytas kaip niekada anksčiau“, – sakė jis. „Dauguma kalinių niekada nebuvo girdėję apie bahajų tikėjimą.“
„Iš pradžių jie vadino mus netikinčiaisiais, elgėsi įtariai ir su panieka. Atsisakė su mumis kalbėtis ar dalytis maistu. Tačiau laikui bėgant kai kurie patys pradėjo su mumis valgyti ir kalbėtis, laužydami kalėjimo taisykles“, – pridūrė jis. „Religijos laisvė ir lygi pilietybė nėra abstrakčios idėjos. Tai teisingos ir darnios visuomenės pamatai. Jemenui šie principai ne tik skubiai reikalingi – jie būtini, kad būtų galima išgydyti ir atkurti konflikto bei susiskaldymo draskomą valstybę.“
Organizacija „Open Doors“, kuri Jemeną įvardija kaip trečią pavojingiausią šalį krikščionims, teigia, kad pavojai religinėms mažumoms šioje šalyje „toliau didėja dėl nesibaigiančių konfliktų, ekstremizmo ir ekonominio žlugimo“. Jemenas neleidžia neislaminėms bendruomenėms oficialiai registruotis, o nemusulmonų maldos vietos jau daugelį metų negauna leidimų, pažymi organizacija.
„Atskleidimas, kad esi krikščionis, gali kainuoti gyvybę, nes Jemene už apostazę pagal įstatymus baudžiama mirtimi“, – nurodo „Open Doors“. „Tikintieji taip pat gali patirti ir kitokias pasekmes, įskaitant skyrybas bei atskyrimą nuo vaikų. Susiskaldžiusi ir silpna Jemeno teisinė sistema tik dar labiau didina pavojų krikščionims.“
