Derybas tarp Ukrainos ir Rusijos vadinti derybomis yra naivu. Tai yra šou. Pačia blogiausia prasme. Neišspręstus teritorinius klausimus (jie, sakoma, yra pagrindinė nesutarimų priežastis) derėtų permąstyti kitokioje šviesoje.
Jei manote, kad putinas negali nurimti be Kramatorsko, Slaviansko ir kitų miestų bei miestelių, tai, nepykite, labai klystate. 30-40 kv km santykinai nieko nedomina. Tai trupiniai. Šis karas prasidėjo nuo Rusijos pretenzijų Vakarams dėl įtakos sferų perskirstymo, NATO atitraukimo.
2021-ųjų gruodį buvo pareikštas ultimatumas: mes norime įtakos Rytų Europoje (nebūtinai per tiesioginę priklausomybę). Taškas. Grįžkime į tą metą, kai baiginėjosi Šaltasis karas ir susitarkime kas ir kam priklauso. Tąkart Vakarai nesusvyravo, atsilaikė. Anie supyko, įsižeidė ir pradėjo karą.
Grįžtant prie derybų temos – bet koks susitarimas dėl teritorijų Rusijai reikštų esminių tikslų neįgyvendinimą. Įdėmiau stebint derybas ir viešumą pasiekiančias žinias po jų, galima aiškiai pastebėti dėsningumą. Kai tik Ukraina sutinka kokį nors klausimą spręsti, derėtis, beveik tą pačią dieną reikalavimai iš kremliaus yra išplečiami. Kad viskas pakriktų, išsiderintų, tačiau niekas negalėtų apkaltinti Rusijos nedalyvaujant derybose. Karas yra tik įrankis spausti Vakarus grįžti prie įtakos zonų dalybų. Gi slavianskai-kramatorskai jiems įdomūs tik tiek, kiek žinių apie jų užėmimą reikia vietos informacijos vartotojams.
Rusijos delegacijos vadovas Vladimiras Medinskis yra bene geriausias indikatorius kalbant apie derybas. Jis yra kultūrininkas, istorikas, publicistas, bet tikrai ne rimtų reikalų sprendėjas. Paprasčiau kalbant, žmogus gebantis pakalbėti, bet nieko nesprendžiantis kaip ir visos šios derybos. Šis šoumenas turi vienintelį žiūrovą – Donaldą Trumpą.
Esu tikras, kad vėliau, po tam tikro laiko, visas šitas „derybinis procesas“ bus vadinamas tauškalų baliumi. Kol kas toks „vakarėlis“ naudingas visiems (todėl ir tęsiasi). Ruskelių delegacijos nariai turi galimybę išvykti į užsienius ir apsiprekinti, pasižmonėti, sutvarkyti reikalus, kurių nepajudinsi būdamas Rusijoje.
Panašūs argumentai galioja planuojamam Zelenskio ir putino susitikimui. Jis praktiškai neįmanomas. Kad ir kiek apie tai būtų kalbama viešojoje erdvėje – kremliaus lyderis su tuo nesutiks, nes tai paneigs pačią putinizmo prigimtį.
Pirmiausiai, toks susitikimas pasauliui signalizuotų, kad jie yra lygūs. Iš to kyla kita žinia – Ukraina yra suvereni valstybė su prezidentu, savivoka, institucijomis ir t.t. Antra, Zelenskis su savo derybine patirtimi ir net fizine išvaizda atrodytų geriau. Rusijos lyderis to nepakęstų. Ką jau kalbėti apie tai, kad jis nekenčia nekontroliuojamų susitikimų. Viskas, ką mato ruskeliai, yra griežtai surežisuota, nugludinta ir (jam) saugu. Jis nėra derybininkas. Tai solistas nepripažįstantis kitų, oponuojančių balsų ir iš principo niekinantis orkestrą.
Kokia prasmė ukrainiečiams dalyvauti šiame farse? Atsakymas paprastas: a)kad užganėdinti Trumpą, b)kad išgelbėti dar daugiau karių, papuolusių į belaisvę, gyvybių. Regis, karas žūtbūtinis. Teks kautis iki galo. Laimės tas, kuris išsilaikys bent viena diena ilgiau nei priešininkas.
