Lapkričio 25 d. Lietuvos Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą paankstinta tvarka nagrinėti Seimo opozicijos skundą dėl vadinamojo „galimybių paso“ teisėtumo ir konstitucingumo.
Kaip matosi iš šio Konstitucinio Teismo sprendimo, Seimo nariai iš esmės ginčija 2020 m. vasario 26 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ įvairius pakeitimus, susijusius su žmogaus teisių ribojimais. Kaip teigiama šiame sprendime, Konstitucinis Teismas nusprendė nagrinėti šio poįstatyminio teisės akto atitiktį konstituciniam teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo (29 str.), asmens neliečiamumo (21 str.) ir privataus gyvenimo neliečiamumo principams (22 str.).
Tiesa, Teismas grąžino pareiškėjui prašymą dėl kitų konstitucinių nuostatų ribojimo (pvz., teisės į švietimą, mokslą, darbą, susirinkimų laisvę, įsitikinimų laisvę ir kt.), kaip nepakankamai pagrįstus, todėl neaišku, ar Seimo nariai atitinkamai pakoreguos savo kreipimąsi.
Tuo pačiu Konstitucinis Teismas priėmė opozicijos prašymą nagrinėti, ar minėtu poįstatyminiu aktu numatyti žmogaus teisių ribojimai neviršija Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnyje numatytų žmogaus teisių ribojimo turinio. Tačiau, kaip matosi iš minėto Konstitucinio Teismo sprendimo, pareiškėjas neginčija, ar Vyriausybė minėtu 2020 m. vasario 26 d. nutarimu ekstremaliąją situaciją galėjo įvesti būtent dėl užkrečiamosios ligos epidemijos, kaip kad teigiama šiame Vyriausybės nutarime („dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės“).
Visgi, manytina, jog šis klausimas ir yra esminis, sprendžiant ginčijamo Vyriausybės nutarimo teisėtumą ir konstitucingumą, nes būtent toks ekstremalios situacijos (ir kartu specialaus teisinio režimo) paskelbimo pagrindas galioja iki dabar. Todėl čia būtina atidžiau pažvelgti į šį klausimą.
Pagal Civilinės saugos įstatymo 2 straipsnio 7-8 dalis, ekstremalioji situacija gali kilti dėl ekstremalaus įvykio, kuris šiame Įstatyme apibūdintas, kaip „gamtinis, techninis, ekologinis ir socialinis įvykis“. Beje, tai patvirtina ir Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimas Nr. 1243 „Dėl Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, pagal kurio 8 punktą, valstybės lygio ekstremalioji situacija Vyriausybės skelbiama, kai ekstremalioji situacija atitinka Lietuvos Respublikos Civilinės saugos įstatyme nustatytus valstybės lygio „ekstremaliosios situacijos požymius“.
Skaitydami Civilinės saugos įstatymą, randame, kad jame dominuoja „gelbėjimo darbų“ sąvoka, kurių pagrindinis įgyvendintojas yra Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, todėl galima daryti išvadą, jog ekstremalusis įvykis šiame Įstatyme, visų pirma, siejamas su „didele pramonine avarija“ („sprogimas, gaisras arba didelio kiekio pavojingųjų medžiagų išsiveržimas į aplinką“) bei tokiais gamtiniais įvykiais, kaip potvynis, žemės drebėjimas ir pan. Tuo tarpu užkrečiamųjų ligų epidemijų suvaldymui užtikrinti yra skirtas ne šis, o Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas bei jame numatytas karantino teisinis režimas.
Taigi, pagal Civilinės saugos įstatymo 2 straipsnio 7-8 dalių nuostatas, norint paskelbti šalyje ekstremaliąją situaciją, Vyriausybei, visų pirma, būtina paskelbti, kad atsirado vienas ar keli iš minėtų ekstremaliųjų įvykių: gamtinis, techninis, ekologinis ar socialinis įvykis. Tačiau nei 2020 m. vasario 26 d. Vyriausybės nutarime 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo”, nei vėlesniuose jo pakeitimuose nėra nurodytas joks konkretus Įstatyme numatytas „ekstremalusis įvykis“, kaip pagrindas paskelbti šalyje ekstremaliąją situaciją.
Kaip minėta, toks įvykis, remiantis Civilinės saugos įstatymu, ir negalėjo būti paskelbtas, nes užkrečiamųjų ligų epidemija nepatenka į Civilinės saugos įstatymo ir jame numatytos ekstremaliosios situacijos reguliavimo sritį.
Vyriausybė neturėjo teisinio pagrindo paskelbti valstybės (ar žemesnio) lygio ekstremaliosios situacijos.
Todėl galima daryti išvadą, jog Vyriausybė neturėjo teisinio pagrindo paskelbti valstybės (ar žemesnio) lygio ekstremaliosios situacijos 2020 m. vasario 26 dienos Vyriausybės nutarimu „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo”. Beje, tai konstatavus, galima teigti, jog Vyriausybė neturėjo įgaliojimų paskirti ir valstybės operacijų vadovo, kaip tai numatyta Civilinės saugos įstatymo 9 straipsnio 11 punkte, ir minėtame Vyriausybės nutarime suteikti jam tam tikrus įgaliojimus.
Tuo pačiu čia galima atkreipti dėmesį į Civilinės saugos įstatyme numatytą ekstremaliosios situacijos įvedimo procedūrą ir jos neribojimą laike, kuris taip pat nėra ginčijamas pareiškėjo. Kaip dar 2021 m. kovo mėnesį pastebėjo Lietuvos teisininkų draugija, specialaus (ypatingo) teisinio režimo, kurio metu nemažesne apimtimi nei nepaprastosios padėties metu susiaurinamos konstitucinės žmogaus teisės, neapribojimas laike ir jos įvedimui nereikalavimas Seimo sankcionavimo (pagal Konstitucijos 144 straipsnio analogiją) – taip pat galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Kitaip tariant, specialusis (ypatingas) teisinis režimas, kurio metu intensyviau (nei įprastai) ribojamos konstitucinės žmogaus teisės, todėl ir yra specialusis, kad jis yra laikinas. Tuo tarpu jau greitai bus dveji metai, kaip mūsų šalyje be pertraukos galioja Vyriausybės įvesta ekstremalioji situacija, kaip specialusis teisinis režimas.
Vietoj epilogo galima atkreipti dėmesį į Konstitucinio Teismo pranešimo spaudai pavadinimą dėl sprendimo priimti nagrinėti minėto Vyriausybės nutarimo konstitucingumą. Šio pranešimo pavadinime teigiama, jog „Konstitucinis Teismas priėmė nagrinėti dalį prašymo įvertinti kai kurių Vyriausybės nutarimo nuostatų, susijusių su galimybių paso įvedimu, konstitucingumą“.
Taigi, Konstitucinis Teismas čia vartoja neoficialų „galimybių paso“ terminą, kuris nėra įtvirtintas jokiame teisės akte. Kitaip tariant, „galimybių paso“ termino teisės aktuose nedrįsta vartoti net Vyriausybė ar Sveikatos apsaugos ministerija, galimai suprantant, kad toks „paso“ terminas sunkiai dera su konstitucinėmis žmogaus teisėmis.
Visgi, esu įsitikinęs, kad toks Konstitucinio Teismo pranešimas nereiškia, jog mums jau metas atsisakyti konstitucinių žmogaus teisių, pakeičiant jas tik į (Vyriausybės nuožiūra ir valia suteikiamas) „galimybes“.
