Gal būt ir grubokai skamba toks klausimas. Tačiau ekspertai, vertindami esamą padėtį ir jos perspektyvą Lietuvos mokyklose, teigia, kad po dabartinių valdančiųjų reformų turėsime situaciją, kai tik vienas iš penkių žmonių turės deramų žinių iš tiksliųjų ir gamtos mokslų ir jų tik mažės. Tai perspektyvoje reikštų mūsų kalbų apie šviesią žinių ekonomikos ateitį pabaigą.
Matyt, ko nors geresnio vargu ar ministerija gali pasiekti, nes šiandien trūksta kone 40 procentų tiksliųjų mokslų mokytojų, o specialistų dirbti srityje, kur jie negerbiami, ir sunku surasti. Na, bet tai, matyt, nėra svarbu, kaip ir tai, kad per šią Seimo kadencija dėl šeimų ardymo politikos drastiškai, iki kritinio lygio, krito gimstamumo lygis. Per kadenciją šis rodiklis – gimstančių vaikų skaičius vienai moteriai – nukrito nuo 1,82 iki 1,32, o tautos išmirimu gresianti jo riba yra 1,3! Valdantieji tai stebi tylomis, lyg ir tikėdamiesi, kad, sumažėjus vaikų skaičiui, nebereikės ir naujų mokytojų.
Kas galėjo įsivaizduoti, kad po 30 Lietuvos nepriklausomybės metų netils tėvų protestai dėl Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paruoštos, milijonus kainuosiančios, paslaptingai, nesitariant su tėvais, padarytos privaloma, primetamos „gyvenimo įgūdžių“ programos“. Ministerijos dialogas su tėvais praktiškai nevyksta. Na, diskutuoti su ministru būtų sunku, kai jis į klausimą „Kiek yra lyčių“ atsako, kad nežino, nes „nėra šio klausymo ekspertas ir tikrai visų jūsų klausimų apie biologija, chemija ar fiziką neatsakys“. Keista, juk tą turėtų žinoti vidurinę mokyklą baigęs abiturientas. Nejaugi šalies prezidentai, prieš skirdami asmenis ministrais, vietoje anglų kalbos testų, turės pretendentus egzaminuoti iš vidurinės mokyklos kurso. Pamėginsiu išdėstyti tik kelis argumentus, mažiau remdamasis gamtos mokslu, nors man, kaip šios srities mokslų daktarui, būtų lengviau.
Kas galėjo įsivaizduoti, kad po 30 Lietuvos nepriklausomybės metų netils tėvų protestai dėl Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paruoštos, milijonus kainuosiančios, paslaptingai, nesitariant su tėvais, padarytos privaloma, primetamos „gyvenimo įgūdžių“ programos“.
Pasigirsta siūlymų ir pamąstymų, kad reikia siūloma „gyvenimo įgūdžių“ programą tobulinti, nes joje yra ir gerų dalykų. Pamėginsiu, kiek įmanoma prieinamai ministerijos atstovams ir jų sprendimų agitatoriams, paaiškinti, kodėl programos iš principo negalima patobulinti.
Įsivaizduokite, kad jūs statote namą ir turite nusipirkę gerų plytų, gal dar ir duris geras užsakėte, bet jūsų namo pamatas pastatytas kreivai ir pakrapščius jį pirštu, pamatas byra, kažkas cementą nušvilpė… Ar mūrysite sienas ant tokio pamato? Sveiko proto žmogus to nedarytų. Krikščionis, remdamasis Evangelijos išmintimi, pasiūlytų dar prieš statant paieškoti uolos kaip pamato namui, bet tai dabar būtų beveik neįgyvendintas prašymas „dabartiniams“ švietimo sistemos architektams.
Visa „gyvenimo įgūdžių“ programa iš esmės remiasi genderistine ideologija, jos supratimu apie lyčių ir šeimų įvairovę. Tai turėtų būti pasiruošimo šeimai programa, o ne lytinių santykių skatinimo programa, kaip iš esmės dabar yra. Beje, jos ruošėjams derėtų žinoti, kad programa prieštarauja galiojančiam Šeimos stiprinimo įstatymui. Ar ministerijos ekspertai žino apie tokį įstatymą? O jeigu šios programos kūrėjams užduotume klausimą „Ar jūsų mama yra moteris?“ Daugelis turbūt net pasipiktintų tokiu klausimu. Bet ši programa iš esmės nukreipta įdiegti mūsų vaikams tokią abejonę dėl mamos, o tai reiškia jog jos pamatas yra byrantis smėlis.
Sovietmetyje komunistai nuo vaikystės iš mūsų vaikų darė „komunizmo statytojus“, visus vertė būti spaliukais, pionieriais ir komjaunuoliais. Ir tai darė nesiklausdami mūsų tėvų nuomonės. Ar daug kuo skiriasi toks šios programos diegimas nuo „komunizmo statytojų“ ruošimo iki nepriklausomybės, juk absoliučios daugumos tėvų pažiūros į šeimą iš esmės skiriasi nuo projekte plėtojamų. Vargu, ar galima diskusiją su tėvais imituoti, pasitelkus LIOT-ą (Lietuvos jaunimo organizacijų tarybą), kuri yra gyva iš esmės tik dėl valstybinių programų pinigų. Ar neprimena sovietinių „nepriklausomų“ vaikų ir jaunimo organizacijų? Taigi jų atstovai palaiko mokinių, palaikančius programą, parašų rinkimą, matyt neformaliai klausdami „Ką geriau dėstyti – masturbaciją ar matematiką?“ Na ir kokio pasirinkimo galima tikėtis?
Mokytojai kukliai tyli. Tyla nejauki. Ministerija, formaliai konstatuodama, kad mokytojų, dėstančių tiksliuosius mokslus, trūksta, neabejoja, kad „masturbacijos mokslus“ tai bus kas dėsto… Ką daryti mokytojams, kurie nesipyksta su gamtos mokslais, kaip sovietmečiu eiti į konfliktą su sąžine? Tie, kurie to daryti nenorės, matyt eis ieškoti kito darbo. Na, bet gal šią spragą numatyta užpildyti genderizmo propagandistais?
Ką daryti? Gal tiesiog vykdyti galiojančio Šeimos stiprinimo įstatymo nuostatas, šią programą nutraukti, o atsilaisvinusius pinigus skirti matematikos ir gamtos mokslų mokytojams, kad ateityje ministrai neturėtų bėdų su šių mokslų išmanymu.
