Lietuva šiandien gyvena geriau nei bet kada per pastaruosius kelis dešimtmečius. Norėtųsi džiaugtis, tačiau tuo pat metu vyksta tylus, liūdnas procesas, kurio negalime ignoruoti.
Tauta sparčiai nyksta.
Skaudi demografinė tikrovė
Gimstamumas 2025 metais Lietuvoje nukrito beveik iki vieno vaiko vienai moteriai. Tai ne statistikos sausas faktas. Tai signalas, kad tauta išmiršta!
Ir kuo ilgiau apie tai galvoji, tuo labiau stebina vienas dalykas: kaip tai galėjo nutikti? Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gimstamumas buvo apie 3,2 vaiko vienai moteriai. Net sovietmečiu, kai mūsų valstybė buvo pavergta, kai žmonės gyveno spaudžiami režimo, gimdavo 2–2,7 vaiko.
Tais laikais žmonės gyveno kur kas skurdžiau ir nesaugiau – ir vis dėlto gimdavo daugiau vaikų. Vadinasi, pagrindinė problema slypi ne vien ekonomikoje. Ji slypi mūsų galvose ir mūsų vertybėse.
Gražiai įpakuota „šviesa“
Biblijoje minimas Liuciferis – „šviesos nešėjas“, puolęs angelas, dar vadinamas šėtonu. Jo „šviesa“ visada atrodo patraukli. Ji žada pažangą, modernumą ir laisvę. Tačiau dažnai jos pasekmė būna vertybių sumaištis. Taip nutiko ir Vakarų visuomenėje, ypač Europos Sąjungoje. Lietuva – ne išimtis.
Šiandien vis dažniau girdime tik vieną formulę: mano teisės, mano pasirinkimas, mano savirealizacija, mano pelnas.
Esame dabar įtikinėjami dar ir suteikti nesubrendusiam vaikui teisę pačiam apsispręsti dėl savo biologinės lyties.
Tačiau vis rečiau iš „liuciferių” girdime kitą žodį – pareiga. Pareiga šeimai, kurioje vyras ir moteris papildo ir praturtina vienas kitą, tampa nemoderni. Modernu tampa vyro ir moters suvienodinimas, meilės pakeitimas vien lytiniais santykiais, modernu ir dažnos skyrybos.
Europos valstybėse net draudimą prie abortų klinikų tyliai melstis už negimusias gyvybes pradedama laikyti žmogaus teisių paniekinimu ir t. t. Vyksta kova prieš gyvybę, pateikiant ją kaip kovą „už šviesą“.
Pareigos pamiršimo kaina
Lietuvių kultūroje pareiga šeimai ir giminei visada buvo savaime suprantama. Žmogus suvokė, kad jis nėra vienas – jis yra giminės, bendruomenės ir tautos dalis. Tačiau, kai teisės absoliutinamos, o pareiga pamirštama, visuomenė pradeda byrėti.
Ir demografija tai labai greitai parodo.
Tyli dauguma
Dauguma žmonių nesutinka, jog santuokos būtų vienalytės, bet jie dažnai tyli. Daugeliui yra brangi šeima, giminė ir tauta, tačiau jie tyli.
Ar tikrai žmonės, kurie patys, ar jų seneliai ir tėvai pokariu beveik dešimtmetį su ginklu rankoje kovojo už Lietuvą, šiandien bijo pasakyti šią paprastą tiesą?
Kartais atrodo, kad tauta, kuri nepalūžo prieš tremtis ir kalėjimus, šiandien pradėjo bijoti pašaipos ir patyčių.
Priesaika ir atsakomybė
Prie šios situacijos prisidėjo ir politikai. Daugelis jų, duodami priesaiką, ją užbaigia žodžiais: „Tepadeda man Dievas.“ Tačiau priesaika nėra formalumas. Tai viešas įsipareigojimas valstybei ir Dievui.
Yra prisiekusių be pasižadėjimo Dievui ir kurie nenori tautos išmirimo.
Tačiau, mano manymu, ypač tie politikai, kurie Dievo vardą minėjo, turi prisiminti savo priesaiką ir neperžengti jos ribos vien tam, kad liktų politiškai reikšmingi ar patogūs. Tokie politikai neturėtų tapti mažais „liuciferiukais“.
Jie savo nepagarba ir tautos daugumos niekinimu neturėtų skaldyti Lietuvos visuomenės. Valstybės ateitis negali būti aukojama dėl politinės karjeros ar noro patikti garsiausiai kalbantiems „iš ekranų”, garbinantiems savus ir svetimus „liuciferius“.
Be drąsos nieko nebus. Tačiau galiausiai viskas priklauso nuo mūsų pačių.
Mes neturime bijoti tų, kurie mus pravardžiuoja ar mėgina mus supriešinti. Todėl turime drąsiai kalbėti su savo vaikais ir anūkais apie tai, kas iš tikrųjų svarbu – kurti vyro ir moters šeimą, ją sutvirtinant santuokasu vieša priesaika visam gyvenimui, kalbėtis apie būtinybę saugoti gyvybę, žmogaus orumą ir pareigą vienas kitam.
Tautos nykimas neprasideda nuo ekonomikos. Jis prasideda tada, kai egoizmas iškeliamas aukščiau pareigos. Jeigu mes patys tos pareigos atsisakysime vykdyti, jokia programa, jokia reforma ir jokia politika mūsų tautos neišgelbės.
Nes tautos išlikimas prasideda ne nuo strategijų. Jis prasideda nuo vertybių. Tik tada ir ekonominėss, socialinės priemonės skatinančios gimstamumą turės ilgalaikį poveikį.
Mes dar turime šansą iki 2050 metų sustabdyti tautos nykimą.
