Šioji Seimo kadencija tikrai nėra netriukšminga. Priešingai. Prisiminkime jos priešistorę. Anuomet nestokodami perdėtų patriotinių kalbų ir politinio šou, valdantieji palaikė šiandien vis dažniau pamirštamą ir „baramą“ Baltarusijos opoziciją. Tai padėjo Lietuvos valdantiesiems laimėti, o ar padėjo Baltarusijai? Deja. Lukašenkos režimas nesusilpnėjo, opozicija buvo išsklaidyta, Baltarusija dar stipriau „apsikabino“ su Putino Rusija… Na, bet audringų kalbų prikalbėjo į valias. Kaip ir kovodami su „žaliaisiais žmogeliukais“ ir vien tik keldami triukšmą pamiršo, kad net nepradėjo statyti tvoros prie sienos su Baltarusija.
Nenoriu per daug plėtoti šios temos, norėčiau turėti vilties, jog nors užsienio politikoje pasimokėme iš klaidų. Bet NATO viršūnių susitikimo organizavimas tą viltį mažina. Ugningų kalbų ir žodinių batalijų bei vilčių Ukrainai suteikimo netrūko. Deja, akivaizdu, kad daug savo namų darbų nepadaryta. Vietoj to, kone mėnesį „nervinomės“ dėl pirmalaikių Seimo rinkimų. Galbūt ne visas, bet didžioji dalis mūsų garo nukeliavo „švilpukui“.
Na, gal vidaus politikoje buvo kitaip? Vargu. Garsiai kalbėdami apie mokslo pažangą, valdantieji paskyrė didelių mokslų nebaigusius asmenis ministrais kad tą pažangą kurtų. Ir pradėjo laukti rezultatų! Ir sulaukėme iš esmės tik čekiukų skandalo, o kitur maža ką „gudraus“ buvo sukurta.
Reformuodami sveikatos sistemą pamiršome, kad reformuoti ją reikia tam, kad paslaugos artėtų prie žmogaus, bet ne toltų nuo jo. Reikia, jog jos būtų daugiau prieinamos, o ne kad jas pakeistų tik mokamos paslaugos. Dirbtinai junginėdami ir atjunginėdami sveikatos įstaigas to nepasieksime. Pagalbos stokojančių ar eilės pas specialistą mėnesiais laukiančių pacientų sveikatos ministro „vadybinėmis žinutėmis“ nepagydysi. Todėl valdantiesiems reikėjo „kažką“ sugalvoti. Ir „sugalvota“, kad šeimos gydytoją, sprendžiantį kokios specializuotos pagalbos reikia pacientui, sėkmingai galėtų pakeisti dar neturintis patirties medikas ar net be reikiamo įsilavinimo esantis vadybininkas…
Mokyklose mokytojų mažėja, trūksta kone 40 procentų jų. Bet juos toliau dirbti mokyklose motyvuojame žodžiais. Jų algoms pinigų neturime, užtat turime milijonus genderistinei „gyvenimo įgūdžių“ programai, kuri kertasi su galiojančiu Šeimos stiprinimo įstatymu ir, galimai, su šalies Konstitucija. Ši programa vers mūsų mokytojus dėstyti kvailystes, kurioms jie nepritaria. Tai nedidins noro jiems būti mokytojais. Na, užtat čia bus pasitelkti „savi mokytojai“ ir taip bus pagerinta mokytojų trūkumo statistika. Tačiau, pagrindinė priežastis, kodėl nėra mokytojų, tai kad sukūrėme sistemą, kuri naikina pagarbą mokytojui, verčia dirbti darbus, tolimus nuo mokymo proceso. Bet tam reikėtų keisti požiūrį į mokinių, mokytojų ir tėvų teises ir pareigas. Tam reiktų keisti Seimo daugumos vertybinį supratimą, o ji to tikrai nedarys.
mokytoJų algoms pinigų neturime, užtat turime milijonus genderistinei „gyvenimo įgūdžių“ programai, kuri kertasi su galiojančiu Šeimos stiprinimo įstatymu ir, galimai, su šalies Konstitucija. Ši programa vers mūsų mokytojus dėstyti kvailystes, kurioms jie nepritaria.
Rimtai kalbėti apie pensijas vargu ar verta. Nematome jokio realaus plano, kaip senstančios visuomenės sąlygomis jas didinti. Juo labiau, kad gimstamumas šioje kadencijoje tragiškai mažėja ir artėjame prie kritinės išmirimo ribos (juk taip stropiai ardome šeimas). Konservatoriai ciniškai ignoruoja net jų žodžiais gerbiamus politinius tremtinius ir kalinius, kurių pensijas pakėlė net …3 eurais. Matome nestabilaus pasaulio realybę, bet rimtu veidu toliau be didesnės argumentacijos skatiname rinktis antrą kaupiamąją pensijų pakopą. Kalbame, kad nuo to bus gerai po 30 metų. Gi ar patys realiai žinome, kas bus po metų. Šalia to, sveiku protu sunkiai suvokiamas noras atimti galimybę neįgaliesiems kvalifikuotai apginti savo teises Ginčių komisijoje, nes dabar juos gins ir neįgalumą nustatinės nekvalifikuoti vadybininkai be reikiamo medicininio išsilavinimo..
Vienoje srityje valdantieji lyg ir galėtų būti stiprūs. Juk Premjerė finansus išmano. Bet atrodo be šnekų ir šitoje srityje nieko nebus padaryta, o jeigu ir bus, tai greičiausiai ne paprasto žmogaus naudai. ES grasina dėl tokio darbo „neduoti“ milijonų. Na, bet mes „drąsi“ savarankiška šalis, ypač kai reikia pridengti savo neveiklumą. Kodėl? Todėl, kad mokestinė reforma buvo kuriama siaurame ratelyje, besivadovaujant savojo ratelio sukurtomis schemomis, neįsiklausant į kitą nuomonę ir visiškai neatsižvelgiant į žmonių poreikius. Kitos šalys galvoja, kaip infliacijos sąlygomis padėti žmonėms išgyventi. Bet tai kitos šalys.
Galima būtų tęsti toliau, gilinantis į karštą norą iškirsti daugiau medžių ar sunkiai suvokiama žemės ūkio politiką ir t.t. Gal kitą kartą. Vargu, ar panašios analizės įtikins tuos, kurie užmiršo Sąjūdžio puoselėtus idealus ir prisiekė besąlygišką ištikimybę savo vadams, kuriais, nors ir laiko save tikinčiais, dažnai tiki labiau nei Dievo žodžiu. Jie teisėtai piktinasi tais, kurie aklai palaiko Putiną, tačiaupamiršta patarlę apie katilą ir puodą.
Ar tik kvalifikacijos stoka trukdo valdantiesiems ką nors gero nuveikti ir verčia neveiklumą pridenginėti „ugningomis“ kalbomis. Iš tiesų didesnė bėda yra savos psichologinės problemos, kurias jie nori užkrauti visai šaliai. Matyt jiems pabodo vieniems abejoti dėl savo lytinės tapatybės, todėl nori mus visus įtraukti į šį procesą. Kitas pasakys, kad kas mums rūpi, čia jų bėdos. Gal ir taip, jeigu jie nepriėminėtų įstatymų, kurie nurodo kas gerai ir kas ne. Ir taip bus, jeigu mes į tai žiūrėsime pro pirštus.
Todėl pradėdami diskusijas su politikais paklauskime jų, ar jie abejoja tuo, jog juos pagimdžiusi motina yra moteris ir ar mes turėtume tuo abejoti. Klauskime, ar jų partija tuo abejoja. Jeigu negausime neigiamo atsakymo, nebetęskime diskusijos, nes tai greičiausiai iš jų pusės bus tik garsi parodomoji „valio patriotizmo“ politika, maža ką bendro turinti su tikrove. 80 procentų lietuvių neturi šios „saviidentifikavimo“ problemos, tarp jų ir ieškokime tinkamų kandidatų normaliai politikai.
