Seimas pavasario sesijoje dar neįteisino civilinių sąjungų. Viskas spręsis rudenį.
Ačiū Dievui, žmonės neliko abejingi ir spėjo sureaguoti į mėginimą prastumti „Trojos arklį“. Juk po civilinių sąjungų priedanga slypėjo tos pačios vienalytės santuokos. Be tradicinių kovotojų prieš norą įteisinti šias kvailystes, sulaukėme ir vyskupų ganytojiško laiško šia tema (gaila, jog jis neskaitomas iš sakyklų), pradžiugino ir 18-os Kovo 11-osios akto signatarų svari ir argumentuota nuomonė. Ar to pakaks rudenį sustabdyti Lietuvą iš vidaus ardančius? Ir ne tik Lietuvą.
Jau ne pirmas kartas, kai nerimaujame stebėdami chaotiškus valdančiųjų judesius ir „aiškinimus“ užsienio politikoje. Imame priprasti, kad šalia garsių, principingų pareiškimų dažnai slypi nepadaryti namų darbai. Šalia tarptautiniuose santykiuose dažnai teisingai deklaruojamų principų laiku „nepastebėjome“ „plikos“ sienos su Baltarusija. Pavėluotai aiškinomės baltarusiškų trąšų eksporto niuansus. Neparuošėme kariuomenės infrastruktūros taip mūsų geidžiamos NATO brigados priėmimui. Nepasiruošėme artikuliuotai atsakyti į Rusijos kaltinimus dėl tranzito į Kaliningradą, ir t. t.
Šalia to matome ir garsiai piktinamės, kad Vokietijos ir Prancūzijos lyderių pažadai Ukrainai ir realūs jų veiksmai dažnai nesutampa, o vakariečių noras kovoti už demokratines vertybes smarkiai mažėja, vos pajutus galimas ekonomines netektis. Dabar girdim daug šnekų ir analizių, kodėl taip yra.
Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną nenagrinėtą galimą viso to priežastį.
Visai neseniai profesorius Alvydas Jokūbaitis, kalbėdamas apie procesus vakarų visuomenėje, rašė, kad „remiantis naujausia velnio strategija, turi nelikti abejonės dėl žmogaus galimybės būti vabalu“. Keistai galėtų nuskambėti šis teiginys, bet tai mūsų realybė, kurią LGBT ideologijos propaguotojai, beveik monopolizavę valstybinę žiniasklaidą, ir ją naudodami propagandai, mėgina įtikinti visus, kad taip galvoti yra normalu. Tai jie siekia įteisinti ratifikuodami Stambulo konvenciją ar mėgindami jos nuostatas kitaip integruoti į mūsų gyvenimą, pavyzdžiui, stumdami civilinę sąjungą.
Matyt, dažnokai valdančiąją daugumą, kaip ir jų ideologinius sąjungininkus vakarų valstybėse, apninka abejonės dėl savo tapatybės.
Toks gyvenimo suvokimas, nors dar neįteisintas įstatymuose, jau stropiai kišamas ir į mūsų vaikų galvas. Matyt visa tai jiems įtvirtinti yra labai svarbu.
Matyt, dažnokai valdančiąją daugumą, kaip ir jų ideologinius sąjungininkus vakarų valstybėse, apninka abejonės dėl savo tapatybės. Galėtume palikti tas galimas dvejones jiems, tačiau susimąstykime, ko mes galime tikėtis iš Seimo daugumos, jeigu jie akivaizdžiai yra netikri dėl savo tapatybės – juk jie turi galią spręsti klausimus, lemiančius mūsų likimus.
Baugu, nes jiems nė motais, kad apie 80 procentų Lietuvos žmonių nepritaria vienos lyties santuokoms. Piliečius tai erzina ir kelia pagrįstas abejones, kad lietuviškai demokratijai nerūpi daugumos nuomonė. Tačiau šie mūsiškiai „demokratijos gynėjai“, matyt, „susidievinę“ mano, kad turi teisę mus perauklėti.
Daugumai žmonių suprantama, kad iš komunistinių idėjų kylanti LGBT ideologija skaldo mūsų visuomenę, jos prigimtinį supratimą apie pasaulį, propaguoja mirties kultūrą ir atima tautos gyvastį. Tai propaguojančios tautos fiziškai mažėja. Neabejoju, kad tokios pastangos kelia džiaugsmą Putino strategams. Turbūt ne be pagrindo jie tikisi, kad vakarų lyderiai, besiblaškantys savęs paieškose, nebus didelė problema realizuojant strategų kėslus.
Matyt, kintančios savo tapatybės įteisinimas valdantiesiems yra toks svarbus, kad jie kuo greičiau nori ir norės pasinaudoti tuo, kad didžioji dalis Lietuvos žmonių dabar yra nuoširdžiai susirūpinusi pagalba Ukrainai ir šalies saugumu. Piliečiai nenori, kad Seimas gaištų laiką priiminėdamas skaldančius visuomenę projektus.
Turbūt, kintančios savo tapatybės įteisinimas valdantiesiems yra toks svarbus, arba šios ideologijos užsakovai yra tokie įtakingi, kad jie nori kuo greičiau tai įteisinti. Jie tikisi, kad jiems jau pavyko savo gerai orkestruota propaganda įbauginti ar „užpliaukšti“ visus savo oponentus.
Deja, dalis jų, net ir dvasininkų, yra įbauginta ir dangstosi teiginiu „ką čia bepadarysi“. Suprantu jų baimę, ji turi pagrindo, bet ar mūsų šeimos nėra vertos gynimo?
Demokratinė valstybė suteikia galimybę ginti mūsų nuomonę. Tai ir sakykime valdantiesiems – „nustokite tarnauti putinistams skaldydami tautą“.
Imkime pavyzdį iš ukrainiečių, mūsų pokario laisvės kovotojų. Ar mus už tai išveš į Sibirą? Na, blogiausiu atveju gal neteksime kokių pareigų ar užsakymo. Argi Lietuva neverta tokios aukos? O gal mes jau virstame Sąjūdžio metais apkalbėtais „mankurtais“? Nemanau.
Demokratinė valstybė suteikia galimybę ginti mūsų nuomonę. Tai ir sakykime valdantiesiems – „nustokite tarnauti putinistams skaldydami tautą“. Progai pasitaikius, susitikę klauskite valdančiųjų, ar jiems rūpi daugumos žmonių nuomonė, nes propagandinė žiniasklaida vargu, ar tai darys?
Gal tada ir valdantieji nustos kvailioti priimant protui, prigimčiai ir mokslui prieštaraujančias kvailystes ir suvoks, kad dabartinėje tarptautinėje situacijoje vertingiausia, ką turime – tai tautos vienybė ir susitelkimas pavojaus akivaizdoje.
Kitaip valdančiajai daugumai greičiausiai stigs jėgų spręsti iššūkius šalyje. Gal juokinga, bet patys pagalvokite, ką gero galėsime nuveikti, jeigu kiekvieną dieną spręsime dilemą – „Ar aš kartais ne vabalas“? Kiek nereikalingo darbo turės Seimas, norėdamas teisiškai sureguliuoti santykius tarp vyro ir moters. O jeigu bus 70 – 100 lyčių, kiek tuščio darbo turės Seimas…
