Pakalbėkime apie motyvaciją. Tiksliau, apie tas mitologines struktūras, kuriomis kariaujančios pusės aiškina ir teisina savo veiksmus (mito sąvoką čia vartoju akademine prasme, kaip pasaulėžiūrą ir vertybes grindžiančius pamatinius pasakojimus, o ne kaip kažkokius išsigalvojimus, fiktyvius naratyvus).
Su Ukraina šiuo atžvilgiu viskas paprasta. Tave užpuola ir automatiškai įsijungia baziniai instinktai – bėgti arba gintis. Tėvynės gynėjo, aukojančio gyvybę už savo šeimą, šalį ir žemę, mitologija yra gryna, aiški ir sakrali. Jai nereikia pateisinimo ar pagrindimo.
Prie to dar prisijungia ir civilizacijos kova su barbarybe – visas galingas Kijevo Rusios paveldas prieš mongolišką Ordą, lyg skėriai plūstančią dėl aklo įniršio, godulio, pavydo ir neapykantos. Kaip giedama Ukrainos himne, tai brolių kazokų – laisvųjų valstiečių-karių – dvasia ir giminė. Prieš niekada nepažinojusius laisvės savo pono cholopus, metamus ginti jo ofšorinių sąskaitų ir dvarų.
Tuo tarpu Rusijos propaganda ir pats V. Putinas neriasi iš kailio, kad tik savo šalies visuomenę priverstų patikėti prevencinio karo būtinybe – „mes nepuolėme ir nekariaujame, o tik ginamės nuo fašistų”. Ir tai diegiama dieną naktį mažiausiai nuo 2014-ųjų metų, Maidano ir Krymo okupacijos.
Arba net ir nuo dar anksčiau, nes kiekvienas teisingas tarybinis žmogus buvo nors puse ausies girdėjęs apie baisiuosius „nedamuštus” Pribaltikos ir Ukrainos fašistus. (Šio karo kontekste tampa būtina prisiminti ir permąstyti nesenas „atminties kovas” dėl kaltinimų nacizmu lietuvių partizanams ir Birželio sukilėliams ir jų kaltintojų motyvų bei tikslų).
Psichologai sako, kad žmogus nepajėgtų žudyti į save panašaus, jeigu prieš tai jo nedehumanizuotų, nesudaiktintų. Nepriskirtų jam viso įmanomo blogio, su kuriuo dabar neva yra priverstas kovoti. Blogio, kuris juk pats kaltas, kad radosi ir dabar turi būti sunaikintas. Juk ir prievartautojui ne jis, o auka lieka kalta – tai sijonas per trumpas ar krūtinė pernelyg atvira, reiškia, pati gundė, provokavo.
Kaip ir mėgėjui pasišvaistyti kumščiais namie juk žmona tyčia po tuo kumščiu pati vis lenda ar tai nepakankamai pasūdžiusi sriubą, ar tiesiog „ne taip” pažiūrėjusi. Taip veikia apvertimas, aukos ir smurtautojo sukeitimas vietomis.
O kas šiais laikais yra pats didžiausias, absoliutus blogis? Nacizmas. Tam ir Rytai, ir Vakarai pritars.
Visa Antrojo pasaulinio karo memorializacijos tradicija, giliai įsišaknijusi šalyse, kur jis vyko, tuo grindžiama. Tačiau kada karštas pacifistinis daugelio SSRS ir postsovietinės Rusijos kartų troškimas „kad tik nebūtų karo” ėmė ir pavirto „galim pakartot”? Su visom tom Georgijaus juostomis, vaikučiais, aprengtais sovietinių karių uniformomis, užrašais ant automobilių „Na Berlyn”, ir pan.?
Kada karo atminimas ir minėjimas transformavosi į tikrą apsėdimą pergale – pobedobesije? Žinoma, tai neįvyko per metus ar dvejus. Bet šis procesas, inspiruotas V. Putino sugrįžimo į prezidento postą 2012 m., kai buvo galutinai atsisakyta imituoti vakarietiškos demokratijos procedūras, aiškiai koreliavo su stiprėjančiu protestinio judėjimo slopinimu, augančia represyvia galia, cenzūra ir propaganda.
Tačiau kodėl ir kada fantazminis „Na Berlyn” išvirto į „Na Kijev”, o vokiečių nacius pakeitė „fašistai banderovcai”?
Tokią stiprią Didžiojo Tėvynės karo mitologiją puoselėjanti šalis negalėjo ko nors užpulti, tik gintis. Nuo nacių ir jų klastingų šeimininkų, kurių vaidmenį tradiciškai atlieka amerikiečiai, siekio ją užkariauti, užgrobti jos neišsenkamus išteklius, panaudojus ne tik karinę jėgą, bet ir kuriamą biologinį ginklą.
Taigi šioje interpretacinėje schemoje pati Rusija yra nekalta, besiginanti nuo neregėto smurto ir melo auka, o Ukraina – agresorė, aštuonerius metus bombardavusi laisvę mylinčius LNR ir DNR gyventojus, niokojusi jų miestus, žudžiusi vaikus, moteris ir senelius. Galiausiai to nebepakentęs V. Putinas tik ryžosi išlaisvinti šitą neįvykusią valstybę ir neegzistuojančią tautą nuo baisiojo fašizmo užkrato.
Tik atkapstę šių pseudoistorinių ir pseudomitologinių fantazmų šaknis galėsime suprasti, kodėl dabar Ukrainoje vykdomas totalinis miestų niokojimas ir tikras civilių gyventojų genocidas, sistemingas moterų prievartavimas. Nes šlovingoji ir nenugalimoji Raudonoji armija, kaip ir 1945-aisiais, vėl vaduoja Vokietiją, ups, Ukrainą, nuo absoliutaus blogio.
Lyg pseudofantastiniuose romanuose papadansuose, kur veikėjai pakliūna į kitas epochas ir gali koreguoti istorinių įvykių eigą, taip papadanseris putinas, kaip koks istorinis rekonstruktorius, pervaidina Antrąjį pasaulinį karą pagal savo manierą ir, matyt, mato save generalissimo draugo Stalino istoriniame vaidmenyje ir jo šlovės zenite.
Tik šiame kruviname spektaklyje keliaujama ne laiku, bet erdve, o Berlyną, kuris jau kadaise nugalėtas, draugiškas ir savas, atstoja nepaklusnus, vis labiau geopolitiškai tolstantis ir priešiškas Kijevas. Ir kas, kad „denacifikuojant” Ukrainą pirmiausia griaunami rusakalbiai miestai ir žudomi rusiškos kultūros ar kilmės žmonės.
Pseudoistoriko V. Putino galvoje istorija virtusi koše. Čia telpa ir pokarinė Vokietijos „denacifikacija”, ir Šaltojo karo laikų žvanginimas atomine bomba, ir postsovietinė „dekomunizacija”, kvestionuojant sovietmečiu priimtus sprendimus bei tvarką ir taip atliekant Ukrainai tuomet priskirtų teritorijų peržiūrėjimą.
Dar daugiau – neseniai ėmęs kalbėti apie „nacionališdavikus” (nes „specialioji operacija” stringa, tad būtina rasti, kas gi dėl to kaltas) V. Putinas, pasiskolinęs šią sąvoką iš žinomo veikalo „Mein Kampf”, sugrąžina ir prieškario, laikotarpio, kai totalitarinės diktatūros dar tik kūrėsi ir stiprėjo, arba „Didžiojo teroro” pradžios realijas.
Tokia postmodernistinė istorijos interpretacija, išvirstanti jos nevykėliška imitacija, citatų kratiniu ir inscenizacijomis, perkeltomis į realių mūšių lauką iš istorijos vadovėlių, fantastinių romanų bei kompiuterinių žaidimų, vargu ar gali ką, išskyrus dalį vidaus auditorijos, įtikinti.
Meluodamas visiems ir kiekvienam režimas mėgina įrodyti, kad tiesos nėra, o yra tik daugybė galimų jos interpretacijų, ar, tiksliau, ta interpretacija, kurią pavyksta primesti ir „įtikinti” ginklu. Nes tikimasi, kad nugalėtojų, kaip ir tada, 1945-aisiais, nieks neteis.
pasauliui šis absurdiškas ir neįtikėtinai žiaurus karas, vykstantis pačioje Europoje, ES kaimynystėje, pagaliau padės atsibusti iš postmodernistinio post-tiesos sapno.
Tačiau, panašu, kad pasauliui šis absurdiškas ir neįtikėtinai žiaurus karas, vykstantis pačioje Europoje, ES kaimynystėje, pagaliau padės atsibusti iš postmodernistinio post-tiesos sapno. Tiesa yra, ir ji skiriasi nuo melo, manipuliacijų, viešųjų ryšių tvarinių ar atviros propagandos.
Žmogus nėra besmegenė, baili ir lengvai manipuliuojama būtybė. Yra didvyriai ir niekšai, aukos ir smurtautojai. Yra šlovė ir gėda. Padorumas ir bjaurastis. Moralė ir velniškas blogis. Gailestingumas ir žiaurumas.
Šios perskyros aiškios ir aštrios kaip kalavijo ašmenys. Tarp jų nėra ir nebegali būti jokių pustonių, niuansų, išlygų. Tad belieka rinktis pusę.
P. S. Pasirodo, kariaujančioje Ukrainoje nėra jokių karo propagandos ar diskusijų laisvės šia ir bet kuriomis kitomis temomis ribojimų. Jie yra nekariaujančioje Lietuvoje, kažkodėl žaidžiančioje karą po nepaprastosios padėties priedanga.
Tai nereiškia, kad laikau karo propagandą ar V. Putino režimo veiksmus Ukrainoje bei pačioje Rusijoje kaip nors pateisintinais, tačiau stebina mūsų valdančiųjų totalus nepasitikėjimas savo piliečių sveiku protu ir gera valia.
Galiausiai, ir pačiomis atsakingomis mūsų institucijomis, kurių pareiga užkardyti priešišką veikimą, įskaitant pasireiškiantį viešojoje erdvėje. Tačiau jeigu kraujuojanti ir besikaunanti Ukraina net egzistencinės grėsmės akivaizdoje yra pajėgi gerbti pamatines demokratines žmogaus teises, kodėl jos atmetamos, ribojamos ar ignoruojamos demokratinėje, laisvoje ir taikioje Lietuvoje?
P. P. S. Ir kodėl tai nenustebino? Prisiminkime, kuris iš žinomų Lietuvos politikų dar visai neseniai, Sausio 13-ąją, lietuvius išvadino fašistais? Pagal geriausias putinistano tradicijas…
