Kuomet ateitis tampa vis labiau nestabili ir sunkiai bepažini šiandienos kartai, kuomet esame veikiami pandemijos, klimato atšilimo, to, kas seniai nebedera su tokiomis sąvokomis kaip „stabilumas“, susėdame vasaros pokalbiui apie paveldą ir jo teikiamus atsakymus ateičiai. Pokalbis tarp menotyrininkės Silvijos ir KTU architektūros ir urbanistikos tyrimų centro tyrėjo dr. Kastyčio Rudoko, o taip pat tai ir sutuoktinių pokalbis. Tad apie mūsų pasaulio praeitį ir ateitį šiandien.
Silvija. Mokslininku netapai per naktį, į kultūros paveldą panirai su kolegomis vykdydamas tokius skambius projektus, kaip www.autc.lt, ruošiant pirminę UNESCO paraišką apie Kauno modernizmą (už tai buvote ir apdovanoti). Bet rašydamas disertaciją ėmei gvildenti naratyvo teoriją kultūros pavelde. Kaip atėjai iki tokios, kartais net kontraversiškai vertinamos minties?
Kastytis. Vienu metu supratau, kad Rytų ir Vakarų istorijose medžiaginis paveldas nebuvo toks svarbus, koks tapo XIX ir XX a. Man kilo klausimas – kodėl vadovaujamės daugiau nei šimto metų senumo sistema? Juk paveldas nėra tik medžiaga, galų gale ir XX a. filosofai, tarkim M. Heideggeris yra išreiškęs, kad istorija jokiu būdu nėra pirmesnė už ateitį, o net gi atvirkščiai. Ėmiau šia mintimi remtis, ją vystyti ir įrodinėti.
Silvija. Jei kultūros paveldas nėra tik medžiaga, kas jis yra?
Kastytis. Žinių ir praktikų šaltinis, kaip galima kurti savo ateitį, spręsti problemas, vertinti situacijas. Jį perpratus, mums būtų suteiktos įvairiausia informacija, metodologinės sistemos, praktiniai sprendiniai, kaip susidoroti su ateityje iškilsiančiomis esminėmis problemomis: klimato kaita ir būsimos dirbtinio intelekto socialinė įtaka.
Silvija. Nuo žvilgsnio į kultūros paveldą kaip į praeitį – link žvilgsnio į ateitį. Taip gimė, rodos paprasta, tačiau esminė idėja – „miško ofisas“.
Kastytis. Šis skambus pavadinimas orientuotas į populiarųjį diskursą, tačiau iš esmės tai yra invertuoto miesto idėja – globaliai gyvenama, dirbama ir kuriama už miesto teritorijos (nepainiojant su priemiesčiais). Miesto centrus užimtų negyvoji plotmė – jėgainės, vertikalios fermos, serverinės ir pan. Ši teorija nėra gimusi plynėje – civilizacijos istorikas L. Mumfordas miestą yra suskirstęs į tam tikras raidos stadijas: eopolį, polį, megapolį, megalopolį, tiranopolį, nekropolį. Mes siūloma, jog jos visos turi koegzistuoti drauge vienu metu. Tai nėra gyvenimas miške, tai yra žmogaus išėjimas iš tankio, negyvos urbanistinės sistemos krūvio ir atsigręžimas į gamtą. Tikėtina, jog ateities technologijos leis šį dispersišką gyvenimą padaryti komfortabiliu. Žinoma, tam reikalingas kompleksiškas požiūris į visą miesto sistemą ir gyvenimą joje. Tad apeiname simbolinį ratą pamatydami, jog akivaizdu – neišvengiamai turėsime keisti gyvenimo būdą, o suvokus paveldą, galėtume gauti informaciją kaip keisti.
Silvija. Negalime kurti savo ateities be praeities?
Kastytis. Turime į paveldą žvelgti kaip į meta sistemą, kuri apima daugiau prieinamų žinių: duomenų mokslą, fiziką ir t.t. sukuriant sinergiją tarp jų. Invertuotas miestas – tai sisteminis pokytis, kuris, beje, užkoduotas ir daugelyje kultūros paveldo epizodų.
Silvija. Pavyzdžiui?
Kastytis. Egipto ir Mesopotamijos civilizacijose žmonės suprato, jog mieste, kuriame gyvenama, turi būti skiriamos erdvės fiziniam ir nematomam pasauliui. Tad iš esmės mes nieko naujo nesiūlome, tiesiog, tarkim, piramides, pakeistų kiti negyvi mums svarbūs organizmai, technologijos. Pavyzdžiui, mes smerkiama fabriką Kinijoje, kuris teršia aplinką, tačiau kasdienėje aplinkoje turime begalės plastmasinių daiktų. Mūsų tikslas – negyvųjų daiktų svarbą priartinti Egipto piramidžių, o ne XIX a. fabrikų sampratai.
Silvija. Kokioje mes esame miesto stadijoje?
Kastytis. Dabar gyvename megalopolio stadijoje, kurioje didieji miestai diktuoja gyvenimo ritmą ir artėjama prie tiranopolio stadijos, kuomet privaloma bėgti iš miesto.
Silvija. Mokslinėse publikacijose ir neseniai išleistoje monografijoje „Totalinis paveldas“ nukaldini kelis terminus – „totalinis paveldas“ ir „noopolis“.
Kastytis. Noopolis – miesto ateities būsena, kuri darniai integruoja visus jo raidos etapus. Svarbus yra dialogas tarp skirtingų pasaulio vietovių. Tačiau komunikuojant ne sekliu bendravimu, kurį aprašė R. Florida. Pereinama į sudėtingų sprendimų amžių, kuomet nebeužtenka kodifikuotos kalbos. Norint perduoti gebėjimus, kurie reikalingi mūsų civilizacijos ir planetos išlikimui, žinios turi būti perduodamos per pasitikėjimą, artimą, gilų ryšį.
Silvija. O kas yra „totalinis paveldas“?
Kastytis. Terminą pasiskolinau iš futbolo – tai, kai bet kuris žaidėjas aikštėje gali užimti bet kurią poziciją ir tarpusavyje keistis. Teigiu, jog nėra svarbu, kuriame laike, erdvėje yra pastatai, nes bet kuriuo metu iš jų gaunama informacija gali būti panaudota problemos sprendimui. Juk visą savo civilizacinę istoriją galime suvokti kaip kovą su erdve ir laiku. Sugebėjome paspartinti laiką, sutraukti erdvę ir jais manipuliuoti dėka skrydžių, interneto. Bet esame limituoti termodinaminių dėsnių. Kultūros paveldas ir kultūra yra viena galimybių, kurių dėka galime pažvelgti kaip veikia erdvė ir laikas.
Silvija. Atsisakyti linijinio laiko? Tai nėra taip paprasta.
Kastytis. Nėra. Tačiau I. Kantas yra pastebėjęs, jog gamtos dėsnius kokie jie yra, apibrėžiame savo protu. Jeigu žmogus turėtų tokį intelektą, kad galėtų tikrovę suprasti kitaip, tobuliau, tai tada, ir gamtos dėsniai veiktų tobuliau. Galbūt yra tokių gamtos dėsnių, kurių dar neatradome, nes kažkaip žvairai žiūrime į pasaulį. O aš manau, jog tą informaciją galime gauti ne tik iš kvantinės fizikos, bet ir nagrinėdami kultūros dėsnius.
