„Juokiasi puodas, kad katilas juodas“ (Lietuvių liaudies išmintis)
Internetinėje svetainėje www.bernardinai.lt neseniai paskelbtas straipsnis „Pokalbiai su Tėvu. Melas politikoje“.
Tema, be abejo, labai aktuali, nes politika, ko gero, ta žmonių veiklos ir tarpusavio santykių sritis, kurioje melo daugiau, nei kur kitur. O kai ją imasi gvildenti asmenys, su kurių pavarde pagrįstai ar nepagrįstai Lietuvos politikoje siejama ypač daug melo (daugiau už juos politinio melo priskiriama nebent kai kuriems socialdemokratams), tylomis apeiti straipsnį vargu ar būtų verta.
Taigi, tėvą Vytautą Landsbergį kalbina sūnus Vytautas V. Landsbergis. Pastarasis iš viso Landsbergių klano (senelis-sūnus-anūkas) iki šiol nuo politikos laikėsi atokiausiai, susitelkęs į kultūrinę veiklą, tad skaitant jų pokalbį, kažkurį laiką ramybės nedavė klausimas: „O kurio galo sūnus nukrypo į politikos pelkes?“
Bet priežastis netrunka išaiškėti, ji gana banali, suprantama kiekvienam savo atžalai neabejingam tėvui, tačiau nesietina nei su gyvenimiška išmintimi, nei su filosofinės minties skrydžiais.
Prasideda pokalbis sūnaus klausimu:
„Sūnus: Melas – kaip politinio veikimo būdas. Ar gali jis būti juodas ir baltas? Jei jis atneša sėkmę ir po to galima daryti gražius darbus, įgyvendinti svarbias reformas – tai gal meluoti yra visai gerai? Jei pasiseka ateiti į valdžią melo būdu – tai melas šiuo būdu legalizuojamas ir net tampa sėkmės modeliu, gal net siūlymu panašiai veikti ir kitiems. Ar aš klystu?“
Tėvas ilgokai vengia tiesaus atsakymo į klausimą, mėgina išlaikyti jam būdingą išsisukinėjimo stilistiką: „Čia visiškai nesvarstytinas klausimas. Tu lygiai taip galėtum pasakyti – o jeigu man versle reikalinga sėkmė ir fizinis pašalinimas vieno kito konkurento, ar tai blogai?“
Tačiau sūnus nepasiduoda ir myga toliau:
„Melas – kaip politinio veikimo būdas. /…/ Net ir dabartinius politinius melus matant – juk jie niekaip nepaveikė Palucko ar jo partijos reitingų, visiems tiko du kartus pažadėtų (pameluotų) dalykų nepaisymas. Blinkevičiūtės reitingas gal šiek tiek aptrupėjo, bet šiaip viskas gerai. Gal meluoti yra tiesiog sava, atpažįstama, lietuviška? Ir kitoms partijoms reiktų to pasimokyt ateityje? Melas – veiksnus įrankis, ir tiek. Ir nereikia iš jo daryti baubo. Gal ir konservatoriai pralaimėjo, nes nesugeba taip įtaigiai pameluot, nes kažko „savo ir žmoniško“ nemoka?“
Dabar jau, kaip sakoma, ir ežiui aišku, ko siekia sūnus savo klausimais: išskalbti visokių – pedofilinių, finansinių aferų, azartinių lošimų – skandalų ir nesėkmingų rinkimų išpurvintą konservatorių partijos rūbelį, o nesėkmių priežastis nuo parazitais aptekusios galvos suversti ant švaresnės. O tai jau ir nekultūringa, ir, ko gero, gerokai gadina gero sūnaus įvaizdį. Mat, priskirdamas visai lietuvių tautai kelių politikų aistrą melui, Vytautas V. suka konservatoriaus Žygimanto Pavilionio pramintu keliu į pragarą.
Maža to, taip rašydamas, sūnus nepasivargino įsiklausyti į tėvo nuomonę, išsakytą, vertinant to paties Ž. Pavilionio, Sergiejaus Kanovičiaus ir jų pasekėjų keliamą antilietuvišką isteriją dėl R. Žemaitaičio kvailo išsišokimo, pacitavus vaikišką dainelę ar eilėraštuką.
Profesorius V. Landsbergis savo nuomonę ir dėl šios dirbtinai pučiamos isterijos, ir dėl nuolat gaivinamų kaltinimų lietuviams dėl Holokausto Lietuvoje išsakė nedviprasmiškai aiškiai: „Mačiau Izraelyje, El Hagetaot kibuco muziejuje Lietuvos žydų apdegusius pasus su Vyčiais – visi jie mirė kaip Lietuvos piliečiai, bet žudė svetima valstybė. tad siekiant kuo daugiau priešiškumo lietuvai („žudė lietuviai!“) nereiktų persistengti“.
Ko gero, nereikėjo persistengti ir Landsbergiui-sūnui, vaizduojant konservatorius kažkokiais meluoti neišmokusiais, baltais ir pūkuotais doruoliais. Jis, matyt, nematė vaizdelio per TV, kurį mačiau aš ir kiti Lietuvos piliečiai, kuriems rūpi valstybės politinis ir pilietinis gyvenimas. Tą kartą TV rodė konservatorių Tarybos pasitarimą prieš Seimo rinkimus. Ir parodė, kaip partijos patriarchas „auklėjo“ partijos elitą, reikalaudamas būti etiškesniais, nelaikyti savęs „baltais ir pūkuotais“ [cituojami profesoriaus V. Landsbergio žodžiai]. O negailestinga kamera fiksavo, kaip prieš oratorių veidas į veidą sėdėję Gabrielius Landsbergis ir Vytautas Juozapaitis linksmai plepėjo tarpusavyje, dėmesio nekreipdami į gerbiamo patriarcho priekaištus ir pamokymus.
Štai taip, matyt, ir bus prisiplepėję.
O sūnaus ir tėvo pokalbio skaitytojai, ko gero, susidomėjo, ar tikrai TS-LKD – ta partija, kuri nemoka ar prastai išmoko naudotis melu kaip politinio veikimo būdu?
Kad šitas teiginys – viso labo primityvi demagogija, liudija jau partijos pavadinimas: prie „Tėvynės sąjungos“ prilipdytas priedėlis „Lietuvos krikščionys demokratai“. Mat, kaip liudija visi balsavimai Seime bei dauguma priimtų sprendimų, šiandieninę partijos esmę teisingiau atspindėtų priedėlis „Laisvės partija“.
ar tikrai TS-LKD – ta partija, kuri nemoka ar prastai išmoko naudotis melu kaip politinio veikimo būdu?
Apie konservatorių – ir kaip partijos, ir kaip pavienių partijos narių, politikų, ministrų – melą internetas skambėjo visus jų valdymo metus. Jonas Jasaitis didelę dalį konservatoriškų laimėjimų“ suminėjo straipsnyje „Gyvenimo prasmės suvokimo gairės“. Tiesa, jis daugiau akcentavo aferas, vagystes, bet juk kas vagia, tas ir meluoja.
Taigi, skaitome:
„Nors nesąžiningumo apraiškų būta ir per visą atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, bet tokio organizuotų nusikaltėlių siautėjimo, kokį matėme per pastaruosius ketverius metus, nebuvo beveik per visą trisdešimtmetį. Vogė ir prie ankstesnių valdžių – kas tūkstančiais, o kas net milijonais, bet per šiuos ketverius metus vogė milijardais“.
Keliais žodžiais J. Jasaitis užsimena apie vilkinamą „Nacionalinio stadiono“ statybą, ir nebaudžiamai praloštus dešimtis milijonų, ir su ministrais susijusių giminaičių bei draugų finansines machinacijas (apie kurias šie neva nieko „nežinojo“), ir apie ypatingai svarbių valstybei („Teltonikos“ ir kitų inovatyvių įmonių) projektų žlugdymą biurokratinėse džiunglėse, sumaišties didinimą, prisidengiant reformomis švietimo ir sveikatos apsaugos srityse, nacionalinės gyvulininkystės ūkių stūmimas į bankrotą, darnios regionų plėtros sabotavimą, vergišką net pačių kvailiausių Briuselio užgaidų tenkinimą ir kt.
Šitą sąrašą „papuoštų“ ir straipsnyje nepaminėtos „Igničio“ aferos, ir „kosminiai“ vandenilio energetikos plėtros projektai, ir visiškas nesiskaitymas su savo visuomene, brukant jai grobikiškus užsienio verslo projektus, kaip tai atsitiko su danų verslininkų planais statyti nauda Lietuvos visuomenei (nebent kai kurių ministrų gobšumui naudingą) nepagrįstą (naudingą nebent kai kuriems ministrams) cheminės pramonės milžiną šalia mažyčio Auksūdžio kaimelio Darbėnų seniūnijoje.
Tėvas ir sūnus Landsbergiai nesusilaikė neapspardę socialdemokratų ir jų rinkėjų dėl to, kad jie patikėjo Vilijos Blinkevičiūtės melu, pažadėjus vadovauti vyriausybei, jei partija laimėtų.
Bet nereikia būti socialdemokratu, kad iškart atmintyje atgytų konservatorių premjerės melagingi pažadai aukštai iškelti etinių reikalavimų kartelę (bet realiai ne iškėlus, o nuleidus…) savo ministrų kabinetui ar grasinimus atsistatydinti (bet neatsistatydinus…) iš posto, jei Seimas nešoks pagal jos dūdelę.
Žodžiu, jau kas kas, bet įžvalgus Vytautas Landsbergis vyresnysis, be abejo, suvokia, kad būtent jo partijos ir jos liberaliųjų partnerių valdžioje veikla ir žodžiai pripratino visuomenę pro pirštus žiūrėti į ministrų, politikų pažadus, kurių pastaraisiais metais niekas, regis, nė neketino vykdyti. Todėl rinkėjai nekreipė dėmesio ir į Vilijos Blinkevičiūtės pažadus, o paprasčiausiai sutartinai balsavo už bet ką (ir už Žemaitaitį su visais jo eilėraštukais), kad tik kuo mažiau konservatorių patektų į Seimą.
Komiškai tėvo ir sūnaus pokalbyje nuskambėjo svarstymai apie Prezidento vaidmenį rinkimuose. Bet Prezidentas – asmuo, pats atsakingas už savo poelgius, žodžius bei jų pasekmes, tad nors „čėsnyje“ su konservatoriais advokatauti jam ir nebūtų labai sudėtinga, vargu ar yra prasmė dirbti už jį ir jo komandą.
Tolesnėje pokalbio eigoje tėvas ir sūnus ne kartą prisimena ir Dievą. Aš irgi prisiminiau, ir Dievą, ir tai, ką apie melą sako/rašo pripažinti krikščioniški autoriai Stephen Arterburn, David Stoop knygoje „Susigrąžinkite gyvenimą“ su paantrašte mažytėmis raidelėmis: „Nebeleiskite praeičiai ar kitiems žmonėms jūsų valdyti“: „Jei esate įklimpę meluose apie save, vadinasi, savyje kurstote nuodingą gėdą. Tačiau jūs neturite to daryti. Nors ir neįstengsite sustabdyti tų melagysčių, galite jas pakeisti tiesa. Jei nešiojatės gėdingus melus, perimtus iš kito žmogaus ar daugelio žmonių [paryškinta mano – J.L.], turite liautis juos kartoti ir pradėti į juos atsiliepti tiesa. /../ Jei įsitversite savo gėdos, liksite atskirti nuo kitų, įsitraukę į žalingus santykius ir nesileisite išgelbstimi. Jus vis labiau grauš kartėlis ir didžiulis įniršis, kurį laikysite visiškai pateisinamu“.
Jei Tėvynės Sąjungos partijos nariai vis dar nori vadintis ir „LKD“, šitą citatą jie turėtų iškabinti visose savo partijos būstinėse ir kartoti choru. Bet tai jau kvepia pareiga, o žodį „pareiga“ valdžios paragavę partiečiai paprastai skuba ištrinti ir iš savo partinio, ir iš moralinio visos mūsų šalies visuomenės kodekso. Gal todėl ir politika nebeįsivaizduojama be melo, ir sūnui su tėvu belieka tik svarstyti, kuri partija (kuris lyderis…) meluoja „geriau“, o kuri – „blogiau“?
