Sunku patikėti, bet jau daugiau kaip dešimt metų Vakarų politinius vandenis siūbuoja populizmo bangos.
Jau 2013-aisiais, kai populistų judėjimai daugumoje Europos šalių nevaidino didesnio politinio vaidmens, buvęs Pasaulio banko direktorius Moisés Naímas viešai apgailestavo dėl augančios elito negalės suvaldyti eižėjančią pasaulinę viešąją erdvę: “maištininkai, kraštutinės politinės partijos, inovatyvūs startuoliai, hakeriai, prastai organizuoti aktyvistai, išsišokėliška savilaidė žiniasklaida, aiškaus lyderio neturintys jauni žmonės miestų aikštėse ir charizmatiški žmonės, atėję „tarsi iš niekur“, drebina buvusios tvarkos pamatus.”
Viena vertus, Naímo nerimas buvo pranašiškas. Jo apibūdintas neįgalus elitas nesugebėjo sustabdyti nei Brexito Europoje, nei D. Trump‘o pergalės Amerikoje. Kita vertus, jo analizė – apeliuojanti į politinius lyderius, neva galinčius suvaldyti nepasitenkinimo fermentą – yra tik dalis tikrosios istorijos.
Iš tikrųjų, Naímas teisus, sakydamas, kad politinis, akademinis ir biurokratinis elitas nebeįstengia būti įtakingais lyderiais, o tokia lyderystė būtina norint tinkamai valdyti sudėtingą pasaulį. Kaip teigiama Naímo knygoje, galia tarsi susitelkia politinio spekto kraštuose. Viršuje turime vis stiprinamas vyriausybių ir korporacijų „megagalias“. Apačioje, vienok, daugumos bejėgystė kaupia jėgas, šaukiasi naujo lyderio, tvirtos rankos, naujos tvarkos, kad būtų apginti tos daugumos interesai.
Centre – galios vakumas
Tačiau klausimas ar naujieji lyderiai atlieps juos iškėlusių masių lūkesčius, ar viso labo pasinaudos jais kaip kuru savo politiniam skrydžiui, lieka atviras. Dar daugiau, galios fragmentacijos metu, kai dėl jos pešasi elito ir „apačių“ galingieji, galios netenka centras, arba vidurinioji klasė. Vienokia ar kitokia aristokratija ir plebėjai gyvuos visada. Stipri vidurinioji klasė su savo vertybėmis ir visuomenine santvarka, tuo tarpu, yra daugiau istorijos išimtis, o ne taisyklė.
Kadangi politinė įtaka nuo centro slenka į kraštus, imame prarasti kertinius doros ir laisvos visuomenės bruožus, būdingus viduriniajai klasei. Trupa pilietinės visuomenės pamatai. Klestinčiai visuomenei būtinos vertybės nyksta. Neįgalių, arogantiškų politikų ir juos demonizuojančių populistų rietenose ramų atsidavimą, apdairumą ir taupumą skandina tuščias rėksmingumas ir melagienos.
Iššūkiai, su kuriais šiandien tenka susidurti, nėra vien politinio pobūdžio ar pirmiausiai kylantys iš politikos. Šių laikų politinės ir socialinės krizės kyla iš moralinių ir dvasinių negalių. Vadinasi, pagalbos reikėtų ieškoti moralės ir dvasios srityse. Tikėkimės, jog tebeturime akis, kad matytume, ir ausis, kad išgirstume.
