Kalbėsiu apie rinkimus. Bet čia ne agitacija už jokią partiją. Nemokama ir neapmokestinama, tik mano paties neatlygintinai sugalvota, neturinti jokios įtakos jau pasibaigusiam pirmajam turui.
Taigi. Girdėjau (ir jūs, be abejo, girdėjote), kad ne vienas Lietuvos rinkėjas politinę reklamą vadina šiukšlėmis (net jeigu ten labai gražios „gliancuotos“ kandidatų nuotraukos). Aš jų taip nevadinu, bet savo pašto dėžutėje irgi radau rinkiminės informacijos, kokios man visiškai nereikėjo.
Manoji protavimo logika sako, jei jau šiukšlės, tai tuomet rinkimai yra ne kas kita, o šiukšlių rūšiavimo akcija. Ekologijos dogmatikai pasakys, kad kuo daugiau ir stropiau rūšiuoji, tuo geriau ir jūsų buičiai, ir visam pasauliui. Taigi, rūšiuokite stropiai ir, svarbiausia, atsakingai. Tikrai nesigailėsite.
Va, kaip gražiai paagitavau. Bet man pačiam kirba kitas klausimas. Apie šiukšlių likimą: kam sąvartyno kapai – kam perdirbimas į naują produktą. Nežinai, kaip ten iš tikrųjų, bet persekioja mane juodas įtarimas, kad dauguma tų „gliancuotų“ šypsenų yra vienkartinės ir nebeperdirbamos į nieką praktiškesnio.
XXI amžiuje yra daug ekologiškesnių informacijos skleidimų būdų, tačiau daugelio politinių partijų lyderiai vis dar mano, kad prieš šimtą metų sugalvotas lankstinukų-plakatukų-laikraštukų-kalendoriukų metodas siunčia žinią, o ne šiukšlę. Net partijos, pučiančios prieš klimato kaitos vėjus, nusideda gamtai tuo pačiu „tradiciniu“ būdu.
Kažkada vienas rinkėjas klausė, kaip taip nutinka, kad kandidatai būna visada tokie gražūs, o išrinktieji… Kaip čia apie juos mandagiau pasakius? Buvo galima pasiūlyti rinkėjui skaityti Ovidijaus „Metamorfozes“, bet taip jau nutinka, kad daugiausiai atsakymų yra knygoje, vadinamoje Šventuoju Raštu.
Tyčia ar netyčia, rinkimų diena sutapo su antruoju gavėnios sekmadieniu.
Tyčia ar netyčia, rinkimų diena sutapo su antruoju gavėnios sekmadieniu. Tos dienos Evangelijos skaitinys kalba apie tai, kad Jėzus atsimainė mokinių akivaizdoje, atsimainė taip, kad mokiniai didžiai nustebo ir patikėjo, kad šis vyrukas tikrai Dievo sūnus.
Pamoksliniame Rašto komentare kunigas pabrėžė, kad Jėzus atėjo į šį pasaulį, ne tam, kad jį nustebintų, bet kad jį pakeistų. Siekė ne nustebinti, o įtikinti, kad pakeisti gali, ir būtinai taip padarys. Svarbiausia buvo ne rodyti mokiniams kokius iliuzionistinius fokusus, ne demonstruoti kokias nors iliuzionistines šiukšles, bet įtikinti juos dirbti kartu pasaulio keitimo darbe.
Iš vienos fotomenininkės, valstybės nustatyta tvarka gaminančios priešrinkimines kandidatų nuotraukas, sužinojau, kad ji stengiasi pasiūlyti savo klientams įvairius įdomius rakursus, paryškinančius būsimo valdžios žmogaus būdą, drąsą, išmintį, sąmojį – juk turi žmonės gerų savybių, bet jie paprastai „atsirenka“ pačią banaliausią „gliancuotą“ šypseną, visomis jėgomis įtrauktą pilvą, pamažintą pagurklį. Sako, nustebinsią publiką savo grožiu. Tuo tarpu menininkai sako, kad tai bejausmė estetinė šiukšlė: rinkėjai jausis ne įtikinėjami, o veikiau apgaudinėjami.
Savo lankstinukuose-laikraštukuose kandidatai paprastai pristato savo būsimų gerų darbų programas. Prisipažinsiu, kad esu netipinis rinkėjas – skaitau programas ir net ketinu balsuoti pagal jas. Ypač, jei programoje kažkaip žadama atkreipti dėmesį į mano skaudulius.
Mūsų kaimas turi tokį ekologinį skaudulį, kurio, deja, nė viena partija ar kandidatas į merus savo „gliancuotoje“ programoje neminėjo. Turėjome kaimo pakraštyje dvi nedideles kūdras, kuriose gyveno antys ir kitokie paukščiai (net juodąjį gandrą matėme), buvo ten ir žuvų (sprendžiant iš meškeriotojų siluetų). Vieną dieną kūdras nupirko statybų bendrovė, nutarusi atlikti kilnią ekologišką misiją – pastatyti namų kvartalą. Kūdras užpylė ir jau… Visgi, gamta nepasidavė – iš požeminių šaltinių sunkėsi vanduo, ant keliuko formavosi balos, kaimui iškilo potvynio grėsmė.
Nei namų, nei juodųjų gandrų. Kūdrų vietoje – tokia ekologinė žaizda. Šiaip jau ji politinė, ir daug balsų būtų gavę tie, kurie vietoje nuglaistyto kandidato šypsenos būtų pasiūlę kokį ekologišką sprendimą.
Savaip žingeidžiai klausiau kaimynų, kaip sekėsi balsuoti. Sakė, visaip, pagal estetinį, bet ne politinį skonį. Liaudies išmintis neklysta, o iš dainos žodžių neišmesi. Mums reikia pakeisti pasaulį, bet, kaip dainuoja, „nepabuvus šokėjėle, nebus gera audėjėlė“, tad ir kandidatams geriau šokti ir dainuoti, nei austi ar saugoti kūdras.
Mums reikia pakeisti pasaulį, bet, kaip dainuoja, „nepabuvus šokėjėle, nebus gera audėjėlė“, tad ir kandidatams geriau šokti ir dainuoti, nei austi ar saugoti kūdras.
Galiu spėti, kad kitam balsavime koks kandidatas atsiųs nuotrauką, kurioje jis – gerą „rėmą“ išgavęs, išeiginiu kostiumu bei romantiškai žydrais marškiniais stovės buvusios kūdros fone. Pasilikčiau atminčiai ir nerūšiuočiau.
Bet ką čia aš apie savo skundus. Manau, kad rūšiavimo akcija praėjo visai neblogai, išsirinkote tuos, kurie siūlėsi stropiai tarnauti jums ir visai Lietuvai.
Jei tarnaujančius Lietuvai vadiname valdžia, tai peršasi negera mintis, kad mus valdo liokajai ir kambarinės. Tada imi galvoti, ar klausys jų visi tie amatininkai ir žemės artojai? Kaip jau minėta daina skelbia, geru artojėliu tapsi tik pabuvęs kareivėliu. Šiandien matome, kad klydome manydami, jog gyvename tokiu laiku, kai kareivėlių nebereikės.
Mačiau kelis kandidatus visai neretušuotus ir kareiviškomis uniformomis, bet ne savo savivaldybėje, tai negalėjau nei reitinguoti, nei kitaip pagirti. Tik viltingai pagalvojau, kad tai nėra šiaip sau rinkiminis fokusas kam nors patikti, bet pasiryžimas keisti ne taip jau gerai sutvarkytą pasaulį.
