Pastarosiomis dienomis prisiminiau dvi paskaitas iš Vidaus saugumo politikos seminarų kurso. Nors tai buvo seniai seniai, bet tiesa. Kai kurios teorijos nesensta tik gyvenime pasireiškia vis naujomis formomis.
Pirma bus apie langus. Vadinamoji „išdaužto lango“ teorija šiaip jau gilinasi į reiškinius susijusius su nusikalstamumu, vandalizmu, miesto sociologija. Ši teorija dažnai pristatoma labai populiariai ir suprantamai vienu sakiniu: „Jei pastate kas nors išdauš langą ir niekas to išdaužto lango nepakeis, tai po kurio laiko tame pastate neliks nė vieno sveiko lango“. Kitais žodžiais kalbant, kol viskas vietoje, visiems kažkaip atrodo, kad tvarka yra tvarka, jei šen bei ten nusikalstama ir nebaudžiama, nusikaltėliams pradeda „niežtėti rankos“ tęsti nusikaltimus. Šnekant kiek intelektualiau – visuomenėje yra savotiškas bandos jausmas, kuris gali reikštis ir labai destruktyviai: nusikaltimo „sėkmės istorija“ ir neužkardimas – tai paskatinimas dar didesniems nusikaltimams.
Mano darbas – tarptautinis saugumas – tad šiandien ir mano mintyse tai, ką galvoja ir kalba visi – Ukraina ir Izraelis. Kodėl čia taip ir kas bus toliau? Jei „išdaužto lango“ teorija teisinga (o panašu, kad taip), viskas čia beveik aišku. SSSR jau seniai buvo tas geopolitinis chuliganas, daužęs Europos namų langus. Numarinus Sovietų Sąjungą, jos paveldėtojai Rusijai kriminalinės praeities neužskaitė, ar užskaitė tik mažesnę dalį. Gal tikintis, kad vadinama demokratine, Rusija langų nedaužys. Bet, kur tau… Buvo Čečėnija. Paskui Sakartvelas, populiariai vadintas Gruzija. O dabar Ukraina. Vadinamoji Vakarų bendruomenė lyg ir pareikalavo, kad rusai langus įstiklintų ir daugiau nedaužytų. Bet tie rusai neklausė ir tada atsirado Ukraina, kai dūžta kažkas žymiai daugiau nei langai.
Su tuo Izraeliu ir visa Šventąja Žeme tai dar blogiau. Po kiekvieno teroristų išpuolio ar netgi karo (kaip ten jie mėgsta vadinti) Izraelio valstybė imdavo „stiklinti išdaužtus langus“, bet neretai sulaukdavo priekaištų, kad daro kažką per daug, kad skriaudžia niekuo nekaltus „civilius“ ir iš viso blogai, kad neleidžia tiems langų daužytojams turėti savo valstybė su atvirais reiškiamais ketinimais ištrinti iš žemėlapio vieną istorinę regiono tautą su visa tos tautos valstybe.
Taigi, su ta „išdaužto lango“ teorija prisižaidėme. Beveik iki pasaulinio karo (kai kas sako, kad jau nebe beveik).
Antra paskaita buvo apie kovą su nusikalstamumu. Kaip elgtis, kad nusikaltimų ir nusikaltėlių būtų mažiau, ir nuo ko pradėti? Apibendrinant daugelį siūlymų, galima visus juos suskirstyti į dvi dideles grupes. Vienos iš jų ideologija teigia, kad kovoti reikia labiausiai ir visų pirma su sunkiausiais nusikaltimais, jie pavojingiausi. Smulkūs gi niekados neišnyks – kišenvagiai, telefoniniai sukčiai, melagiai ir kiti smulkūs niekšeliai buvo ir bus, tokia realybė. Kitos grupės ideologija sako, kad sunkūs nusikaltimai neatsiranda tuščioje vietoje. Juos gimdo bendras nusikalstamumo fonas, vadinasi, toleruodami smulkų nusikalstamumą mes tiesiog „uždegame žalią šviesą“ sunkiam. Tad kovą reikia pradėti nuo to fono, nuo smulkaus nusikalstamumo užkardymo.
Pasakysiu iš karto, kad veiksmingesnė yra antroji ideologija. Praktika rodo, kad tos bendruomenės, miestai ar valstybės, kurios pradeda nuo „bendros tvarkos“, pasiekia geresnius rezultatus, nei tos, kurios vadinamas „stambias žuvis“ gaudo drumzliname foninio nusikalstamumo vandenyje. Neaiškinsiu plačiau kodėl, tekstas bus per ilgas, pasakysiu tik kad statistika patvirtina.
Praktika rodo, kad tos bendruomenės, miestai ar valstybės, kurios pradeda nuo „bendros tvarkos“, pasiekia geresnius rezultatus, nei tos, kurios vadinamas „stambias žuvis“ gaudo drumzliname foninio nusikalstamumo vandenyje.
O kaip gi mes elgiamės tarptautiniuose santykiuose? Renkamės tą pirmąją ideologinę krypti. Per pastaruosius kelis dešimtmečius, meluodami sau, kad karo vis tiek nebus, nes ne tie laikai, leidome ne tik kokias nors smulkias politines niekšybes, kaip krymai ar osetijos. Leidime dar daugiau – tikėti ir didžiuotis, kad tokia smulki geopolitinė kleptomanija yra net pasididžiavimo verta akcija. Ir nieko čia tokio. Kukliai priminsiu, kad dviem metams praėjus po Rusijos agresijos prieš Sakartvelą, ta pati Rusija buvo užrašyta esanti NATO strategine partnere, o praėjus metams po Krymo aneksijos, Europos Sąjungos šalys džiūgaudamos palaimino Nordstream 2 projektą.
Bet ne tai blogiausia. Besirūpindami, neva, tik globaliomis problemomis, branduoliniais ginklais, dujų vamzdžiais ir šilko keliais, visai pramiegojome tokias „smulkmenas“, kaip visuomenės auklėjimas imperializmo ar terorizmo dvasia. Nemeluokime sau, ne vakar Rusijos mokyklose atsirado istorijos ir visuomenės mokslų vadovėliai, kuriuose per kraštus liejasi rusiškas imperializmas, ne nuo vakar palestinietiškose mokyklose vaikai mokomi, kaip nekęsti žydų (ir krikščionių taip pat) ir kaip juos naikinti. Putinas nėra piktžolė „gerųjų rusų“ klomboje, jis yra gražiausias tos klombos žiedas, „nekalti“ palestiniečių autonomijos civiliai neslepia džiaugsmo, kai jų vaikai ir broliai žudo kitataučius ir kitatikius. Tai yra ta dirva kuri stumia pasaulį į naujus karus, kuri pati savaime yra nusikaltimas. Gal iš pažiūros tai tik fonas… bet to fono produktai šiandien yra žydų ir ukrainiečių žudikai, vis kartojantys, kad tai tik pradžia…
Pabaigai nepasakysiu nieko naujo. Jei jums šiandien kas nors nepatinka ir beveik panašu į pasaulinį karą, nepamirškite, kad patys to norėjote. Norėjote, kad didelio karo nebūtų, tai pro pirštus praleidote „nedidelius“ nusikaltimus, net sakydami, kad visi turi teisę būti tokie, kokie nori, o mes gėrimės jų savitumu ir „kultūra“. Langų stiklinimas nėra jau toks brangus, jei išdaužtų langų nedaug. Bet reikia juos sutvarkyti nedelsiant. Kitaip bus sąskaita už didelį remontą…
