Nerašysiu apie tai, kas buvo seniai – labai seniai, ir nesiginčysiu, kodėl mūsų didieji kunigaikščiai nuo mongolų saugojo rusus, o prūsų laisve taip ir nepasirūpino. Tai istorija. Nerašysiu ir apie tai, kaip sankcijų bei tranzito instrukcijas rašė Briuselis, ir kaip jas mėgina perskaityti Maskva. Tai tarptautinė teisė. Kadangi nelaikau savęs nei istoriku, nei teisininku, tad rašau apie politiką. Tokią politiką, kokia yra čia ir dabar bei kokia bus netolimoje ateityje.
Iš pradžių kyla klausimas, kaip Karaliaučius (kaip kraštas) šiandien matomas pasaulyje?
Atsakysiu – geopolitinis vaizdelis nekoks, nors daugeliui jūsų atsakymas nepatiks. Karaliaučius, kurį dauguma pasaulio vadina, deja, Kaliningradu, su visa jo administruojama teritorija šiandien laikomas Rusijos dalimi, kaip Maskva mėgsta sakyti – istorinė Rusijos žemė. Be abejo, vis tas nelemtas politinis korektiškumas – niekas nedrįsta pasakyti, kad šis kraštas yra Antrojo pasaulinio karo grobis, visi tyliai sutinka, kad čia yra neginčijama Rusija.
O jei jau Rusija, o jei taip, tai dėl visokių problemų, įskaitant tranzitą, kalta Lietuva, kaltas SSSR žlugimas, kaltos sankcijos, bet Rusija – visai nekalta.
Dar liūdniau, kad visuomenės sąmonėje žiniasklaida ir politikai, neišskiriant mūsiškių, vis labiau įtvirtina pasaulio sąmonėje tokias žalingas ir pavojingas sąvokos, kaip „Suvalkų koridorius“, „neapginama teritorija“ ir pan. Lietuvos komentatoriai, vadinami politologais ar karo ekspertais, neužsičiaupia postringaudami, kaip reikės spręsti koridoriaus problemą.
„Koridorius“ yra Rusijos projektas ir Maskvai geidžiamas žodis, gi neapginamumas prasideda nuo neginamumo, t. y. politinės valios nebuvimo. (Vakarų Berlynas buvo apginamas, nes tokia buvo politinė valia).
Visa Europos (deja, neretai ir mūsų) žiniasklaida veikia taip, tarytum mes turime čia jausti kaltę ir būtinai padėti Rusijai, kad Karaliaučius „nemirtų“. Kad tik neapšauktų kokiais naciais ar karo pasekmių revizionistais…
Nesistebėkite, kad Vokietija ypatingai gina tą Rusijos naratyvą, demonstruodama neva „kaltės jausmą“ dėl Antrojo pasaulinio karo. Kartais net atrodo, kad tai Vokietija kažkada buvo užgrobusi šią Rusijos teritoriją. Patys vokiečiai sako, kad jie gali atsiminti, kad buvo vokiečių Danzig ar Breslau, bet nekorektiška atminti Koenigsberg. Tai buvusios (visuomenės sąmonėje jau palaidotos) Rytų Prūsijos „sprendimo“ dalis, o joje nei Lietuvos nepriklausomybė, nei SSSR žlugimas nebuvo numatytas.
Jei norime ką nors pakeisti, reikia išspręsti, regis labai paprastą uždavinį – Karaliaučius iš mūsų problemos turi virsti Rusijos problema.
Taigi, Karaliaučiaus korta yra Maskvos rankose, ir todėl mums Karaliaučius yra problema. Rusija tai supranta, jai nereikia jokio „honkongo“ prie Baltijos – jai reikia savo forposto Vakarų Europoje, forposto NATO „ežero“ pakrantėje. Be jo Rusija jau tikrai nelabai Europa, o Europa būti jai kol kas naudinga. Ypač, kai Europoje jos bijomasi. Ir taip bus tol, kol mes nepakeisime savo matymo ir neišsigydysime nuo baimių, arba kol nepasikeis pati Rusija. Abu dalykai, beje, susiję.
Jei norime ką nors pakeisti, reikia išspręsti, regis labai paprastą uždavinį – Karaliaučius iš mūsų problemos turi virsti Rusijos problema.
Karaliaučiaus klausimas iš tikro nėra tik techninis sankcijų įgyvendinimas. Ukrainos karo baigtis neišvengiamai privers peržiūrėti ir Rusijos, kaip valstybės, tarptautinį statusą ir Karaliaučiaus situaciją. Mums būtų svarbu, kad Karaliaučius geopolitiškai pasidarytų kuo toliau nuo Maskvos, taptų kuo sudėtingiau kontroliuojamas iš toli, kad jis būtų Maskvai vis didesne geopolitine našta.
Jeigu bus taip, kaip mes norime – jei Ukraina laimės – tada ir reikės spręsti Rusijos klausimą.
Didžiausi mūsų norai būtų Rusijos „degradacija“ iki Maskvos kunigaikštystės lygio šalies ar, dar mažiau, Baltarusijos „perėjimas“ į mūsų pusę. Tuomet Karaliaučius išties geopolitiškai atsidurtų labai toli nuo Maskvos, būtų savotiška „užjūrio teritorija“, o tranzitas taptų keliskart ilgesnis.
Krašto militarizacija Rusijai vis mažiau apsimokėtų. Krašto turėjimas jau pats savaime „pabrangtų“. Karaliaučius taptų nebe grėsminga Rusijos karo bazė, o labai pažeidžiama Rusijos dalis – tiesiog vargas pačiai Rusijai – lyg koks lagaminas be rankenos, kai išmesti gaila, o naudos jokios. Tai ne toks Vakarų Berlynas, kurio gynimas būtų garbės reikalas. Krašto demilitarizacija butų pačios Rusijos (ar paveldėtojos) interesas.
Gal atsirastų tada net koks Potsdamas-2, nes reikės tą kraštą kažkur „padėti“? Gal koks politinis neutralitetas? Ar mums reikia čia kokio nors „honkongo“? Nežinau, bet gal ir nereikia…
Beje, jei pralaimės Rusija, pralaimės ir lukašenkinė Baltarusija – nebebus jokių svaičiojimų apie koridorius. O tai Lietuvos ir Lenkijos laimėjimas. Baltarusiją reikia būtinai „pasiimti“ į mūsų Vakarus. (Čia jau kita istorija, kitam kartui, net su Lietuvos istorijos permąstymu.)
Karaliaučiaus krašto militarizacija – demilitarizacija taptų Vakarų santykių su Rusija testavimo laboratorija
Jei karas baigsis čia ir dabar, arba bus kažkokios savotiškos lygiosios ir kažkokia momentinė sutartis, reiktų spręsti Ukrainos statuso klausimą. Karaliaučiaus krašto militarizacija – demilitarizacija taptų Vakarų santykių su Rusija testavimo laboratorija – vieta „aiškintis“, kur yra militarizacijos kiekio ir kokybės „raudonosios linijos“. Abi šalys griežtai laikytųsi statuso „raidės“. Savotiškas Vakarų Berlynas. Jis bus nesunaikinamas, bet ir kontroliuojamas, kad nesugalvotų kokių „koridorių“.
Jei laimės Rusija, tai jau reikalaus ne tik Krymo pripažinimo, bet ir daugiau laisvės kelionei į visų pripažįstamą Rusijos Karaliaučių. Baltarusija tuomet taps vis daugiau Rusija, o Suvalkų sąsmauka – beveik koridorius. Jei neskubėsime, ir paliksime Ukrainą likimo valiai, bus keblumų ne tik Ukrainai, jei norėsime būti laisvi – teks statyti naują „geležinę uždangą“. Bus blogiau, negu dabar.
Tad bet kuriuo atveju… geriau Ukraina laimėtų. O mums geriau kuo greičiau baigti pliurpalus apie koridorius ir neapginamas NATO teritorijas.
