Kodėl Sausio 13-ąją sovietinė kariauna mūsų nenugalėjo?
Todėl, kad elgėmės visai ne taip, kaip tikėjosi imperija. Pasakysiu iškart, kad ir Ukraina jau laimi ir dar laimės tada, kai prieš jos tankų kolonas atsiras kažkas, kam Rusija yra nepasiruošusi. Sovietai buvo pasiruošę tiesiog paprastam karui prieš tariamus maištininkus, kaip kokius XIX amžiaus sukilėlius, nuoširdžiai galvojo, kad lietuviai išsitrauks savo senus šautuvėlius ir bejėgiškai kris prieš tankus. O jie visai nešaudė. Jie… dainavo. Neturiu žinių, kad kolegos sąjūdininkai buvo išėję didelius karo mokslus, bet imperiją tuo kartu nugalėjo.
Kadangi pats šiek tiek krimtau tų mokslų ir iš pamokų nebėgau, noriu kai kurias pamokas priminti, o jums teks pagalvoti, kas iš dabar kariaujančių (o gal ir karo vengiančių) tuo metu pamokose nebuvo.
Didis visų laikų karo teoretikas Sun Tzu (544–496 pr. Kr) mokė, kad geriausias karas yra toks kurio pavyksta išvengti, geriausias strategas yra ne tas, kuris laimi karą, o tas, kuris laimi diplomatinėmis priemonėmis.
Žymiai geriau paimti priešą be kovos nei laimėti prieš jį kruviną ir griaunantį karą. Tad paskaičiuok išlaidas ir galimus laimėjimus, gal suprasi, kad iš viso neverta kariauti. Dabar žinome, kas pasirinko karą ir neskaičiavo. Arba nemokėjo teisingai skaičiuoti.
Be reikalo nežudyk ir negriauk! Jei karą laimi griaudamas, žinok, kad tau pačiam – laimėtojui – vėliau reikės viską atstatinėti. Žinome, kas griauna, jei ir ką „laimės“, tai tik griuvėsius. Ne tik fizinius. Savo reputacijos griuvėsius taip pat.
Sugebėk matyti situaciją priešo akimis, suprask jo strategiją, griauk jo planus ir primesk savo strategiją! Jei jis supranta tik vieną kalbą, pavyzdžiui, jėgos, „kalbėk“ su juo kalba, kurios jis nesupranta.
Anomis sausio dienomis lietuviai taip ir darė. Kai ko galėtų pamokyti ir ukrainiečius… Bet ir tie moka. Savo Maidano jėgą taip pat supranta. Stipresnė fizinė jėga prieš fizinę jėgą laimi tada, kai abi jėgos grumiasi naudodamos tą pačią strategiją, bet jei strategija skiriasi… Mažas ir fiziškai bejėgis gali numarinti labai didelį ir stiprų.
Nevaryk priešo į desperaciją, nes tada jis ims elgtis tikrai neprognozuojamai. Visada palik diplomatinę alternatyvą! Tai visiems būtina žinoti.
Antikinės Graikijos istorikas Tukididas (460-400 pr. Kr.) įspėjo, kad planuoti galima tik labai trumpą karą, jei jis „tęsiasi“, tampa vis labiau neprognozuojamas, mat atsiranda vis daugiau iš anksto nenumatytų karo elementų: resursai, sąjungininkai, karo motyvacija, taktika. Jei jau nesuveikė planas A, tai nežinia, ar suveiks B. Tiesiog, jokių garantijų, o jei įkyriai laikysiesi neveikiančio plano, dar blogiau. Ir kainuos brangiau.
Bene geriausiai žinomas karo teorijų klasikas Carlas von Clausewitzas (1780-1831) pastebėjo, kad kartą pradėtas ir greitai nebaigtas karas turi tendenciją eskaluotis – į karą įtraukiama visa visuomenė, valstybės ekonomika, ideologija, kultūra, tad vis sunkiau sustoti. Vis sunkiau, nes vis daugiau „sudėta“ į tą karą.
Palaipsniui nyksta ribos tarp kariaujančių ir nekariaujančių. Jei civiliai terorizuojami, jie tampa kovotojais, ir turime tokį šiais laikais vadinamą „nesibaigiantį“ karą, jis gali „persikūnyti“ į partizaninį, „maidaninį“ ar dar kitokį. Jo niekas nepralaimi, bet niekas ir nelaimi.
Ir bene svarbiausia! Kariaujant reikia galvoti ne tiek apie pergalę bet kokia kaina, bet apie tai, kaip gyvensime po karo. Galima laimėti „fiziškai“, bet tokia pergalė sukels tik revanšo siekį pralaimėjusiųjų stovykloje.
Kariaujant reikia galvoti ne tiek apie pergalę bet kokia kaina, bet apie tai, kaip gyvensime po karo.
Tikroji karo pabaiga yra ne pralaimėjusio paniekinimas, o kariaujančiųjų susitaikymas. Tai pasiekiama ne taip jau lengvai. Jei jūsų fantazija išneša, kaip šiandien gali atrodyti rusų-ukrainiečių susitaikymas, fantazijos jums tikrai nestinga.
Reikia prisiminti dar vieną pamoką, iš kurios pabėgo mūsų pusė.
Niccolo Machiavelli (1469-1527) retoriškai klausė, kas Valdovui geriau, ar kai jį myli, ar kai jo bijo? Aišku, geriausia abu viename, bet jei reikia rinktis, pasak minėto autoriaus, geriau rinktis baimę. Mes Vakaruose norime būti, visų pirma, mylimi, o V. Putinas nori, kad jo bijotų. Ir mes bijome, mes stengiamės padaryti viską, kad jis mus pamiltų, o jis mums įvarė baimę.
Prieš savaitę kitą daugelis tuose mūsų Vakaruose bijojo, kad neprasidėtų karas, nes žinojo, kad jei rusai pradės karą, tai jau ir laimės. Nėra prasmės priešintis ir… tiesiog baisu, kai matai tokią karo mašiną.
Ukrainiečiai neišsigando, ir mūsų baimę pavertė gėda. V. Putinas, regis, mūsų nebijo (ką čia tos sankcijos). Jis bijo ukrainiečių, nes tie nebijo rusų kariaunos. Ukrainiečiai priminė, kaip daryti, kad V. Putinas imtų bijoti, ir tada viskas geriau… Galima laimėti.
Ukrainiečiai ir mums siūlo elgtis drąsiai, bet mes bijome, kad V. Putinas paspaus tą nelemtąjį mygtuką, ir tada jau viskas. Galima iš baimės virpinti kinkas ir prašyti, kad nespaustų. O tai ką daryti? Ogi padaryti taip, kad bijotų Maskvos pusė. Ar tai įmanoma? Taip, jei V. Putinas patikės, kad mes galime paspausti tą mygtuką anksčiau už jį.
Ukrainiečiai ir mums siūlo elgtis drąsiai, bet mes bijome, kad V. Putinas paspaus tą nelemtąjį mygtuką, ir tada jau viskas.
Taip jau yra nutikę. Prasidėjus Šaltajam karui Vakarai laikėsi SSSR sulaikymo strategijos, kurios „ašis“ buvo totalus atsakas į bet kokį užpuolimą. Rusai žinojo, kad nejuokaujama, net iššovęs strėlę, gali gauti branduolinę bombą.
Rusai bijojo, išsigando, beje, ir per vadinamąją Karibų krizę. JAV valstybės sekretorius J. F. Dullesas kažkada juokavo, kad visiškai nesvarbu, ar spausime tą mygtuką, ar ne, svarbu, kad rusus įtikinome, jog spausime. Jie bijojo, todėl karo nebuvo.
Toks prezidentas R. V. Reaganas visai rimtai sakė galįs būti pirmas prie mygtuko, nes su blogiu gyventi negalima, jį reikia naikinti. Rusai patikėjo, nes išsigando. Todėl karo nebuvo.
Visi tiki, kad V. Putinas gali paspausti mygtuką pirmas. O kaip mes? Mygtuką turi J. Bidenas, E. Macronas, B. Johnsonas. Jei manote, kad bent vienas jų gali pasiryžti būti pirmas, miegokime ramiai, karo nebus. Jei miegame neramiai, tai kažką tikrai reikia keisti…
Paskutinė pamoka šiandien. Mūsų strateginė klaida yra štai kokia: labai stengiamės, kad karas nekiltų, o reikėtų stengtis, kad nebūtų priežasčių jam kilti. Romėnai kažkada suprato, kad reikia ne gintis nuo Kartaginos, o ją tiesiog… žinote, kaip ten nutiko.
