Jei domitės, kokie rinkimai jūsų laukia, tai atsakysiu – nesisteminiai.
Neblogai žinomas sociologijos ir (savotiškai) politikos filosofas Zigmuntas Baumanas yra sakęs, kad civilizacijų politinis gyvenimas turi du svarbius komponentus – intelektinį ir emocinį. Abu komponentai išgyvena pakilimų ir nuosmukių bangas, o tos bangos „banguoja“ dažnai nepriklausomai viena nuo kitos.
Paprastesniais žodžiais kalbant, būna laikas, kai politikai siūlo viską spręsti „be emocijų“ – protu, prekyba, kelių tiesimu, ir globaliais projektais, būna laikas, kai žaliavos ir prekės yra niekai prieš laisvės, lygybės ir dar kokius patriotinius siekius. Pridursiu dar tai, kad jau labai žymus filosofas Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis sakydavo, kad žmogus savo esybe yra toks keistas padaras, kad amžinai blaškosi nuo vienų kraštutinumų prie kitų. Tai skuba obuoliauti kad ir su pačiu velniu, tai kelia aukštai vėliavą ir eina į karą už tikėjimo tiesas ar tautos idealus.
Politinio intelekto pakilimo metu sukuriami nauji teoriniai konceptai, sutariama, kad karo nebus, nes tai neracionalu, gerbiami mokslininkai ir ekonomikos reformatoriai. Žmonės lyg ir sutaria, kad praeities klaidas reikia arba taisyti, arba pamiršti, sutaria, kad kaimynų ir žemynų nepasirinksi, reikia išmokti gyventi šia ir dabar. Emocinio pakilimo metu, įrodoma, kad teoriniai konceptai buvo neteisingi, gerbiami menininkai, kovos šaukliai, ieškoma „istorinio teisingumu“, praeities klaidos pervadinamos į nusikaltimus už kuriuos reikia bausti. Ir panašiai.
Pažvelgę į kelis pastaruosius istorijos šimtmečius rasime visokių pakilimo ir nuosmukio bangų, jų sutapimų ir akivaizdžių nesutapimų. Baumano jau nėra šiame pasaulyje, bet palikdamas jį prieš kelis metus, filosofas spėjo pastebėti, kad intelektas politikoje yra gerokai „priblėsęs“. Sakyčiau, aptingęs. Politikos filosofai gyvena praeitimi, o dabartį vis dar bando apibūdinti vakarykšte ar net užvakarykščia diena. Svarbiausios politinės koncepcijos – liberalizmas, socializmas, konservatyvizmas, etc., – sukurtos dar XVIII – XIX amžiuje. Pastarieji šimtas su viršum metų tesugebėjo prieš šimtmetinių konceptų pridėti žodžius neo-, libero- ar ką nors tokio. Bet tai tik politologinė „kosmetika“.
Emocinis komponentas ne toks aptingęs, bet jis susiduria su keista politinių pasirinkimų tuštybe. Anais laikais revoliucijos būdavo nacionalinės, buržuazinės ar kitaip politinės, dabar jos dažniausiai yra vadinamos spalvomis ar gėlių vardais. Nes tiesa, jas sunku charakterizuoti anų laikų terminais, o naujų terminų nėra. Matyt neužilgo laikas, kai, pritrūkę botanikos, imsimės zoologijos, tik nežinia ar geriau turėti tigrų ir erelių, negu kokią nors žiurkių revoliuciją.
XXI amžiuje atsirado tik vienas naujas žodis – populizmas, kuris iš esmės nesukuria naujos kokybės, tik tuo žodžiu vadina tokius politinius procesus, kurių nemoka paaiškinti politologinėmis senienomis. O ko nemoka paaiškinti, tą laiko blogiu. Tad ir pastaraisiais metais vartojama sąvoka – nesisteminė politika – yra dar vienas intelektinio tingumo rezultatas. Pagal tingiųjų politologų supratimą – tai blogis. Bet ar tikrai?
Nesisteminė politika, arba tai, ko nesuvokė oficiali sistema, dažnai mums būdavo tikras gėris. Galima prisiminti, kad XIX amžiaus nesisteminė vadinamoji Vargo Mokykla iš esmės padarė mus lietuviais, nesisteminė Dainuojanti Revoliucija su tautiniais kostiumais atkūrė mūsų valstybę. Politologams ir politikieriams pats laikas ne kvailinti rinkėjus ir politikus, ne barti juos nesimokius klasikinių ideologijų, o pagaliau bandyti suprasti, kokia iš tikro yra ta naujoji politikos sistema.
Ji turi kelis gerus bruožus. Pirma, ji ne arogantiškai aiškina, kaip reikia gyventi, o tariasi su žmonėmis. „Sisteminiai“ turi savo neklystančias tiesas, nesisteminiai turi tikslą ir siekia jo klausdami žmonių, ar jūs manote taip, kaip mes, jei ne, ieškosime kitų kelių. Kalba ne žmonėms, o su žmonėmis, kalba prisipažindami, kad gali abejoti ir klysti. Kaip ir visi žmonės. Tampa akivaizdu, kas politikoje arogantiškas, o kas tiesiog – žmogiškas.
pastaraisiais metais vartojama sąvoka – nesisteminė politika – yra dar vienas intelektinio tingumo rezultatas. Pagal tingiųjų politologų supratimą – tai blogis. Bet ar tikrai?
Antra – jie ne aklai apsibrėžia savo ideologinius rėmus, o eina susitarimo keliu, ne mechanine dauguma, o veikiau pritarimu tam ar kitam sumanymui. Šiandien visuomenė nėra nei liberali, nei konservatyvi. Ji – postmoderni, sugebanti derinti pažiūras, kurios tuo pat metu gali būti vadinamos (senoviškais vardais) ir liberaliomis, ir socialistinėmis, ir krikščioniškomis. Pažiūrų sintezė ir jų įvairovės harmonizavimas, o ne jų „išgryninimas“ atmetimo būdu yra svarbiau.
Trečia – ne pinigai ir biudžetas yra svarbiausia politikos ašis. Postmoderni „nesisteminė“ politika sako, kad viešųjų reikalų tvarkymas (o tai politikos paskirtis) yra ne vien bendros kasos administravimas. Šiandien gyvenime yra kur kas daugiau siekių nei ekonominė-hedonistinė gerovė, į kurią koncentruojasi anos, sakyčiau, jau archajiškos politinės jėgos. Žmonės pasiryžę savo pajamas ir sumas sąskaitose aukoti dėl sveikos gyvensenos vietos bendruomenės, šeimos stabilumo, tautiškumo. Dėl jų visai nebūtina daug uždirbti, dėl jų nebūtina pradžioje tapti turtingiausiais Europos Sąjungoje.
Tad ir neturėtų stebinti faktas, jog minėtais bruožais pasižyminti politika tampa vis labiau patraukli ir simpatiška, ypač tiems, kurie supranta, kad niekada nebus nei beprotiškai turtingi, nei genialūs. Laimingi gali būti todėl, kad myli ir tiki tuo, ką daro, kad gyvena padoriai ir teisingai, nori būti tautiečiais, o ne kosmopolitais. Nieko čia blogo. Žinoma, nesisteminei politikai iki pilnos laimės ar kasdienės idilės dar labai toli. Jai kiša koją jaunatviška kantrybės stoka, jai suka galvą greita rinkiminė ar reitinginė sėkmė. Šios bėdos, tačiau, greit praeina. Kur kas pavojingesnės yra ilgalaikės sisteminės pagundos.
Pirmoji pagunda – noras ilgainiui tapti „protingu“, grįžti į tą įprastą tradicinės politikos praeitį. Tokiais tapti vilioja visa „tradicinių“ politologų ir žiniasklaidos bendrija, raginanti susitelkti ties dešimtosiomis procento dalimis, daryti viską, kaip daro senosios Europos šalys, alkoholį matyti tik kaip prekę ir akcizo šaltinį, leisti žudyti embrionus ir paaugintus kelių savaičių kūdikėlius moters kūne. Ir daryti viską kitą, kad tik supanašėti su jau buvusiais ir vis dar esančiais.
Antroji pagunda – noras tapti geru ir gražiu visiems, o ypač tiems, kurių estetinis ir politinis skonis yra prilygintinas beskonybei. Politinės beskonybės mūsų politikos meniu šiandien išties daug, o blogam skoniui pakanka, kad tik pigiau – mažiau Seimo, mažiau politikos, greitesnių ir banalesnių sprendimų. Orkestro sumažinimas iki kvarteto gal ir leis sutaupyti muzikantų atlyginimams, bet reikia suvokti, kad turėsime jau nebe orkestrą, nebe chorą. Ir Dainų šventės sumenkinimas iki vokalinio okteto koncerto reikš Dainų šventės mirtį, o ne turtingesnį gyvenimą. Institucijų specialistus geriau reikia efektyviai įdarbinti, o ne sutaupyti jų sąskaita. Gal jų sąskaita ir pavalgysime kartą-kitą sočiau, bet vėliau neturėsime, kas tą valgį iš viso kuria.
Nesisteminė politika jau yra. Nesvarbu, kokie bus formalūs rinkimų rezultatai. Nereikia jos bijoti, reikia netingėti ją suprasti. Gal tai ir atrodo, kaip koks politikos kuoktelėjimas, bet toks geras, kaip įsimylėjimas. O įsimylėjėliai – ne tinginiai.
