Prieš porą savaičių dar kartą labai kukliai paminėjome tokio vieno mūšio sukaktį. Mūšis buvo didelis, lietuvių pergalė jame įspūdinga. Gaila, bet šiandieninė Lietuva vis dar težino savo valstybės istoriją nuo Mindaugo karūnavimo iki Vytauto mirties, ir daug mūsų istorijos šlovės tiesiog kažkam atiduota, kažkur pamesta, kažkada uždrausta… Taip, ir uždrausta, mano minėtas mūšis buvo pergalė prieš rusus, o rusai, žinia, draudžia viską, kas jiems netinka – draudžia istoriją, geografiją, kalbas ir net valgymo įpročius. Viską.
Taigi, dabar be paslapčių. Kalbame apie vadinamąjį Oršos mūšį. 1514 metais Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenė drauge su Lenkijos pajėgomis sumušė Maskvos kunigaikštystės kariauną. Mūšiui paminėti vilniečiai surengė konferenciją. Regis, ką čia galima reikšmingo ar naujo pasakyti apie daugiau kaip 500 metų senumo nutikimus. O pasirodo, net labai galima.
Kalbame apie vadinamąjį Oršos mūšį.
Gal kas ir nustebs, bet karas anais atmintinais laikais vyko beveik ten pat ir dėl to paties, dėl ko šiandien kovoja Ukraina. Sugretinus karo veiksmų žemėlapius, vaizdelis toks, kad net skirtumus rasti sunku. XVI amžiaus pradžioje Maskva bene pirmą kartą istorijoje nutarė iš kunigaikštystės pasidaryti kažkuo didžiu, įsivaizduojamas didumas, jai regėjosi, būsiąs pasiektas užkariavus buvusios Kijevo Rusios žemes ir žmones. O tie žmonės, sergėdami savo tapatybę nuo mongolų ir maskvėnų (kurie jiems atrodė esą tų pačių mongolų vasalai), rado prieglobstį Lietuvos kunigaikščių valstybėje.
Ir tada Maskva sugalvojo, kad tie Lietuvos slavai yra tokie patys maskvėnai, tik šito dar nežinantys, ir kad juos reikia tiesiog padaryti Maskvos valdiniais. Tada jiems taip ir nepavyko. Nepavyko ne todėl, kad trūko „patrankų mėsos“, o todėl, kad ta patrankų mėsa buvo nemotyvuota, logistika pašlijusi, o ir visa kariauna (kaip ir pat valstybė) valdoma despotiška, bet kreiva ranka.
Būtų galima sakyti, kad istorija kartojasi, žemėlapiai kartojasi, ir kas čia tokio. O čia ne šiaip sau.
Mokykloje mokė, kad pirmasis Vakarų Europos kartografas, nupiešęs žemėlapyje Lietuvą, buvo II amžiuje gyvenęs romėnas Klaudijus Ptolemėjas. Garbė jam. Tačiau ne tik už piešinius. Savo žemėlapiuose ir jų aprašymuose jis, bene pirmasis, savotiškai nurodė, kur yra riba tarp Europos ir Azijos. Pasak minėto kartografo, yra tokia Dono upė, skirianti Sarmatia Europea nuo Sarmatia Asiatica. Jei šiandien kariaujame dėl Donbaso, tai būtent dėl tos vietos, kur baigiasi viena kontinentinė civilizacija ir prasideda kita. Skirtumas yra beveik du tūkstantmečiai, bet geografija – ta pati.
Akylesni žemėlapių skaitytojai negali nepastebėti, kad mūsų Europa iš esmės tėra vienas iš didelio Eurazijos kontinento pusiasalių. Mintimis nubrėžkite liniją nuo Sankt Peterburgo iki Rostovo (prie Dono!) ir pamatysite, kur yra to pusiasalio „šaknis“. Pamatysite, kad Maskva yra anoje pusėje, o šioje pusėje… mūsų Baltijos kaimynės ir, iš esmės, tiek, kiek buvo Vytauto Lietuvoje. Tiek, kas dabar yra Baltijos šalys, Baltarusija bei Ukraina. Jų rytinės sienos – Europos pusiasalio, o geopolitiškai – ir Europos kontinento pakraštys. Dar detaliau ištyrę ne tik valstybių sienas, reljefą, miestų vardus, bet ir gamtą, pamatysite, kad ten, kur baigiasi pusiasalis, yra net įdomi klimato pasikeitimo riba.
Pasakysiu tada, kad visiškai nesistebiu, kad XV amžiaus Lietuva buvo būtent tokia, kad Maskva prie jos „neprilipo“, o galiausiai teko su ja kovoti. Maskva tiesiog kitokia, nei mes. O, kaip sako patys rusai, laimingiausia rusams valstybė istorijoje buvo Lietuva. Europa. Keista ir ne iš karto matoma pusiasalio riba buvo lemtinga visiems, kas bandė ją įveikti. Iš rytų brovėsi mongolai, bet… sustojo pusiasalio prieigose. Iš pusiasalio pusės Maskvą bandė imti vokiečiai, prancūzai ir tie patys lietuviai, bet, kaip žinia, be pastebimos sėkmės… Būta dar ir Osmanų, tačiau apie juos kita kalba.
Garsus britų geopolitikas Halfordas Mackinderis dar prieš 100 metų rašė, kad tai yra savotiškas pasaulio centras – kas valdo šį regioną, tas diktuoja politiką visam pasauliui.
Taigi, tas Oršos mūšis buvo strateginis istorinis sprendimas. Prieš penkis šimtmečius lietuviai Europos pusiasalį apgynė. Deja, ne visam laikui. Prieš tris šimtus metų atsakingi už pusiasalio gynybą švedai pralaimėjo. Tuomet ir prasidėjo tas Rusijos „langas į Europą“, išties – Europos pusiasalio užkariavimas. Jo apogėjus pasiektas po Antrojo Pasaulinio karo. Kelis dešimtmečius rusiški tankai burzgėjo net Vokietijoje. Sovietų imperijos griūtis nubloškė rusų imperializmą į priešimperines Maskvos kunigaikštystės ribas. Sakysite, taip ir reikia. Iš tiesų, taip ir reikia. Tik ta Rusija vėl bando atšviežinti savo Europos užkariavimo projektą. Ukraina turi savaip pakartoti, ką prieš 500 metų padarė lietuviai, ir ko, deja, prieš 300 metų nepavyko skandinavams.
Geografijos ir politikos mokslininkai prikūrė įvairių „europų“. Europos pabaiga ties Uralo kalnais yra akademinė fikcija, patogi piešti žemėlapius, bet nieko daugiau. Uralo kalnai yra kur kas labiau į Rytus nei Donas. SSSR norėjo būti labiau europietiška, tad būta planų Europos riba laikyti Jenisiejaus upę. Pasibaigus Šaltajam karui, euforijos apimti politikai savo vizijose kūrė taikią ir klestinčią Europą, nuo Vankuverio iki Vladivostoko. Per visą rutulį…
Tačiau taip jau nutiko, kad svarbiausias pasirodė tas Europos pusiasalis. Garsus britų geopolitikas Halfordas Mackinderis dar prieš 100 metų rašė, kad tai yra savotiškas pasaulio centras – kas valdo šį regioną, tas diktuoja politiką visam pasauliui.
Sugalvojau šį tekstą minėdamas Oršos mūšį ir vėliau šmaikščiai kalbėdamas su savo bičiuliais ukrainiečiais apie pasaulio ateitį ir gyvenimą Europos pusiasalyje. Šiaip ar taip – pasaulio centras… Esame įpareigoti jį ginti nuo visokių ten…
