Baisiai rizikuodamas užsitraukti pagyvenusios kartos patriotų pyktį, pasakysiu, kad Abiejų Tautų Respublika buvo šauni valstybė. Vilniaus ir Krokuvos integracija atnešė į Lietuvą nemažai įtakos bei lėšų – įsikūrė universitetas, pasipylė investicijos, pragyvenimo lygis priartėjo prie vadinamos Vakarų Europos labiau nei bet kada istorijoje. XVII amžiaus pradžioje po eilinės pergalės prieš maskolių kunigaikštystę Lietuva atgavo Smolenską, o Respublikos plotas tapo didesnis net už Vytauto laikų Lietuvą. Puiku, ar ne?
Be daugelio minėtų ir neminėtų gerų savybių Abiejų Tautų Respublika pasižymėjo, kaip šiandien pasakytume, išskirtinais administraciniais gebėjimais. Ji turėjo ne absoliučią, o renkamą valdžią – įstatymais reglamentuotą monarchiją ir bene demokratiškiausiu Europoje būdu suformuotą Seimą, kuris priimdavo sprendimus bendru sutarimu. Ne paslaptis, kad bendram sutarimui reikėjo ne tik žinojimo bei sumanumo. Reikėjo ir patriotizmo – respublikos reikalai juk svarbiau nei asmeniniai interesai.
Neįtikėtina, bet faktas, beveik per šimtą metų nuo unijos pradžios, didelių problemų su tuo bendru sutarimu nebuvo, Seimo nariai žinojo, turį teisę nesutikti, vetuoti visus Seimo nutarimus, bet ta teise (vadinama „liberum veto“) nesinaudojo. Tikiu, kad bendrų interesų vardan.
Tačiau atėjo diena, nežinia kokia raide ją reiktų vadinti. Bloga diena šalies istorijoje. 1652 metų kovo 9 dieną Lietuvos žmones atstovaujantis Seimo narys, pasirašinėjęs kaip Wladyslaw Wiktorin Sicynski, nesutiko dalyvauti, vadinkim, pratęstoje Seimo sesijoje, nes jam „labai reikėjo namo“. Jokie prašymai pasilikti, nepadėjo. Seimo nutarimai liko nepriimti. „Liberum veto“ tapo faktu.
Minėtas Seimo narys, Lietuvoje žinomas kaip Čičinskas, buvo, matyt, neblogas parlamentaras, nes Upytės bajorų seimelis patikėjo jam mandatą net dviem kadencijoms, tad, istorikai sako, mažai tikėtina, kad tas Seimo griovimas buvo tik buitinis kaprizas. Vieni įžiūri čia Radvilų giminės sąmokslą, kiti mato slaptą švedų planą ir dar daug ko. Viena aišku, kažkokie „asmeniniai“ interesai pasirodė svarbesni už valstybės gerovę ir… viskas vyko ne valstybės naudai.
Mes vis dar galime kurti, statyti ir komfortabiliai gyventi, galime ir kariauti, bet vis sunkiau apsisprendžiame, ką ir kaip daryti.
O toliau jau buvo, kaip ir pagyvenusios kartos patriotai byloja. Pagal populiarią „išdaužto lango“ teoriją, vieną kartą neužkardytas nusižengimas provokuoja kitą, trečią ir taip toliau. Seimo griovimo atvejų daugėjo, atsirado „nebylūs“ seimai, atsirado politiniai sandoriai, karaliai tapo perkami, nesutinkantys parlamentarai tapo pamaloninami politiniais ir finansiniais „saldainiukais“, atsirado rusams-prūsams palankios frakcijos ir panašiai. Čičinskas iš blogio tapo… kasdienybe. Nauja konstitucija negelbėjo, šalis tiesiog nebesugebėjo net priešintis savo mirčiai. Istoriografijoje įsitvirtino Respublikos padalijimų sąvoka, suponuojanti teiginį, kad didžiausios Europos valstybės niekas nenukariavo, neokupavo ir nepavergė. Tiesiog įvyko pa(si)dalijimai, pačios valstybės valdžiai vebeik pritariant. Skaičiai ir faktai sako, kad santykinai pasiturinti ir išsilavinusi šalis tapo Europos valdovų vakarienės valgiaraščio dalimi. Va taip.
Tai buvo seniai, regis, nerūpi mums tas bjaurybė Čičinskas, tapęs mėgėjų ir profesionalų kūrybos dalimi kaip labai neigiamas herojus. Mums svarbiau dabartis, svarbiau netoli šėlstantis karas ir visas nebevaldomas pasaulis.
Taigi, NATO ir Europos integracija yra išties labai geri sumanymai, atsiradę žmonių protuose ir širdyse labai neramiais Šaltojo karo laikais. Jie sukūrė saugumą ir gerovę, sukūrė ne tik bendromis jėgomis ir bendru darbu, bet ir gebėjimu esminius Europai sprendimus pasiekti bendru sutarimu. Tas sutarimas, dar vadinamas griežtuoju konsensusu ne tik simbolizavo mūsų – Vakarų civilizacijos – vienybę. Vienybė ir buvo… bet pasakiau būtuoju laiku.
Nebepamenu, kad buvo pirmasis naujųjų laikų Čičinskas, bet šiandien visi matome, kad konsensusas visose mūsų pamiltose institucijose virto… „liberum veto“. Mes vis dar galime kurti, statyti ir komfortabiliai gyventi, galime ir kariauti, bet vis sunkiau apsisprendžiame, ką ir kaip daryti. Neretas „vaizdelis“ yra valstybių vadovų ar kitų ganėtinai aukštų atstovų susitikimas, kuriame trys ketvirtadaliai laiko praeina „derinant“ formuluotę apie mūsų visų solidarumą ir tarpusavio meilę.
Išties miela, kad Švedija ir Suomija neseniai tapo NATO narėmis. Šalys puikiai pasiruošę vykdyti saugumo ir gynybos misijas geriau nei kai kurios „senosios“ aljanso šalys. Tikriausiai jaučiame, kad tokias reikia priimti išskėstomis rankomis, jei jau ne per dešimt minučių, tai per dieną tikrai. O atsitiko taip, kad priėmimo procesas užtruko ilgiau nei metus. Reikėjo juk ‚suderinti“ interesus, kai kam prižadėti naujus lėktuvus, kai ko maldauti, kad pagaliau „subalsuotų“, kai kam trukdė interesai, kai kam nebuvo jokio intereso. Greit minėsime karo Ukrainoje trečiąsias metines. Aiškiai suprasdami, kas vyksta, Europos Sąjungos lygyje per tris metus sutarėme tik tiek, kad karas gali plėstis ir mums kažkaip reikia jam ruoštis. Kaip ruoštis dar nežinome, nuomonės skiriasi.
Europos institucijose, kaip kažkada Abiejų Tautų Respublikose seimuose visai nesimaskuodamos veikia rusiškos, kiniškos, islamiškos ir dar kitokios interesų grupės, šiandieniniai čičinskai atvirai grasina vetuoti Ukrainos narystę ar blokuoti sankcijas agresoriams. Panašu, kad mūsų politikos darbotvarkę rašo ne tie, kokios komisijos ar pirmaujančios valstybės. Rašo tie, kurie turi „liberum veto“ teisę. O kas turėtų rašyti, nerašo, nes kam rinkimai „ant nosies“, kam koalicija ne iš tokios raidės, kad iš viso niekas neįdomu tik savas daržas… Europa, kuri formaliai rezga planus, kaip tapti svarbiausia pasaulio politinė žaidėja, tampa vis labiau politinių žaidimų aikštele… Dar ne valgiaraščio dalimi, bet… Bet kažkas vis dažniau primena tuos „nebylius“ seimus ir dar daug ką panašaus. Tai va.
Čičinskas, kaip sakiau, vis dar žmonėse suvokiamas kaip blogis. Viliuosi, kad šiame vis dar vakarietiškame pasaulyje nepasidarys kaip anoje aprašytoje valstybėje…
