Galiu pasigirti – sakiau, kad taip bus. Dar sausį, likus mėnesiui iki Ukrainos karo pradžios, „Laikmetyje“ atsirado mano tekstas pavadintas – „Karas bus! N-18”. Tekstas ir dabar tebėra portalo archyve, ir kas norite, atsiverskite.
Tada rašiau, kad vienintelė tikra, niekada iki šiol nepaneigta, ateities prognozė yra tai, kad anksčiau ar vėliau į mūsų gyvenimą ateis… karas. Nepasitvirtino prognozės tų, kurie sakydavo, kad karo nebus, nes dabar ne tie laikai, kad viską lemia pinigai, kad neapsimoka, ir kad mes labai to karo nenorime.
Rašiau, cituoju: „Rusų kariauna ruošiasi realiam karui. Mes gi labiau ruošiamės karo prevencijai, kaip čia ir patiems nekariauti ir įtikinti priešininkus to nedaryti. Techniškai – kiekybiškai ir kokybiškai – Vakarai yra keliskart pranašesni, tačiau minėta viešoji nuomonė jau dabar apimta panikos… Jei rusai pradės, pralaimėsime…“
Tuomet užuot prisiminę iš antikos atėjusią tiesą „Si vis pacem, para bellum“, nutarėme, kad teisingiau bus „Si vis pacem, para pacem“. Istorinė patirtis byloja, kad mažiausiai kariauja tie, kurie visada pasiruošę gintis, o daugiausia tie, kurie amžinai plepa, jog karo nebus. Vadinasi, išties norint taikos reikia būti pasiruošus karui. Branduoliniam karui taip pat. Ne verkšlenti, kaip tai baisu, o būti pasiruošusiems. Ukrainiečiai, žinau, ruošiasi, ir jiems su kiekviena diena tokio karo grėsmė mažėja. Kol taps aišku, kad branduoliniu karu Rusija prieš Ukrainą nelaimės.
Girdint, kai kalbama, ar panaudos Putinas branduolinį ginklą, ar neišdrįs, galima tik pasijuokti. Rusija jį jau seniai naudoja. Naudoja šiame kare ir tiesiog kas dieną. Branduolinis ginklas veikia dėl paties juo turėjimo. Nesunku įsivaizduoti: jei Rusija neturėtų vadinamų branduolinių galvučių, jei negąsdintų jomis viso pasaulio, ginklų tiekimas Ukrainai būtų kur kas greitesnis ir gausesnis, telefoninės diplomatijos temos būtų kitokios, o ir pati Ukrainos pergalė – kur kas arčiau.
jei Rusija neturėtų vadinamų branduolinių galvučių, jei negąsdintų jomis viso pasaulio, ginklų tiekimas Ukrainai būtų kur kas greitesnis ir gausesnis.
Šiandien bijantys sako, kad neprognozuojamas Putinas gali pradėti branduolinį karą gal visai rimtai nepagalvojęs – „per durną galvą“, o nebijantys guodžiasi, kad su tuo karu ne taip viskas paprasta – vienas Putinas to paslaptingojo „mygtuko“ nepaspaus, o tie, nuo kurių priklauso galutinis sprendimas – dar nėra visiškai išprotėję. Branduolinio ginklo paleidimas yra išties sudėtingas procesas, ir visa tai, iš esmės, tik tam, kad kas nors nepradėtų branduolinio karo be reikalo. Gal iš viso nepradėtų…
Taigi, kaip ten viskas veikia? Pabandysiu paaiškinti kuo paprasčiau. Apie rusiško branduolinio ginklo paleidimą žinome daug, bet ne viską iki galo. Pradėsiu nuo to, kad mygtuką „paspausti“ numatyta dviem atvejais – jei tampa aišku, kad šalis yra puolama ir nusprendžiama gintis branduolinius ginklu, ir tuo antruoju atveju, kurio bijomasi šiandien.
Pasak Rusijos įstatymų sprendimą dėl branduolinio ginklo panaudojimo priima prezidentas. Kažkur šalia prezidento visą laiką turi būti tas paslaptingasis lagaminėlis, žinomas Čegeto vardu. Tai ne mygtukas, o veikiau telefonas – ryšio priemonė perduoti įsakymą Generaliniam štabui. Čegeto pagalba yra aktyvuojama visa branduolinio ginklo paleidimo sistema, žinoma Kazbeko vardu. Čegetas ir Kazbekas – žinomų Kaukazo kalnų vardai; keisti čia tie kaukazietiški motyvai… Visas branduolinio ginklo administravimo tinklas vadinasi… Kaukazas.
Kas gi nutiktų, jei Putinas tikrai „paleistų“ savo prezidentinį įsaką per Čegetą?
Atrodo, kad vienas jis tokio įsako nepaleistų. Be jo (ne iki galo patvirtintais duomenimis) „čegetus“ dar turi Gynybos ministras ir Generalinio štabo viršininkas – Šoigu ir Gerasimovas. Pasak tos pačios nepatikrintos informacijos reikia mažiausiai dviejų (o gal ir visų trijų) „čegetų“ sutarimo. Jei jis yra – Generalinis štabas turi teisę (bet ne šimtaprocentinę pareigą) siųsti savo įsakymus atskiriems kariniams padaliniams, tiesa, įsakymai nebūtinai reiškia ginklo panaudojimą, gal būt tik kovinį pasiruošimą.
Prieš priimant galutinį sprendimą laukia patikrinimas, ar įsakymas teisingas, be to privalomai turi būti informuojama šalies politinė vadovybė (ar ji gali vetuoti sprendimą, nėra iki galo aišku), ir tik po to pradedamas realizuoti apokaliptinis scenarijus. Jei Rusija yra puolama, pasiruošimas turi „apsisukti“ per dešimtį minučių, jei tai pačios iniciatyva, gal ir ilgiau. Bet amerikiečiai irgi nesnaudžia, minutes skaičiuoti moka.
Tačiau, viskas, kaip žinia, Rusijoje yra chaotiška. Straipsnio apimtis neleidžia perpasakoti visos ginklo paleidimo praktinės schemos (tai užimtų kelis puslapius), bet ją patyrinėjus tampa aišku, kad viena Putinas negali, o sistema be Putino irgi negali, paleisi branduolinio ginklo.
Yra dar ir kita galimybė, kita sistema, žinoma „Perimetro“ vardu. Ji leidžia trumpesnį kelią panaudoti branduolinį ginklą. Sakoma, kad yra visa grandinė, jei kas nors, tarkime, „pamestų“ raktą ar pamirštų savo PIN kodą. Arba iš viso paaiškėtų, kad šalies vadovybė yra sunaikinta ar izoliuota. Tad teoriškai raketos gali pakilti ir be Putino žinios.
„Perimetro“ sistema turi daug paslapčių. Ją administruoja karininkų grupė, esanti, kaip sakoma, „kažkur toli“. Tiesa, mums žinoma, kur. Jei viską apibendrinčiau vienu sakiniu, tai Putino galimybės visoje šioje sistemoje yra… tik komunikacija. O komunikacija turi ir savų gudrybių, ir savų silpnų vietų.
Gudrybėms priskirtina tai, kad tas Čegetas šiandien pabrėžtinai yra rodomas visur, kuri tik Putinas pasisuka.
Gudrybėms priskirtina tai, kad tas Čegetas šiandien pabrėžtinai yra rodomas visur, kuri tik Putinas pasisuka. Taigi, tai vėl yra gąsdinimas. Ir jis tikrai veikia, nes bent jau ženkli pasaulio dalis to bijo. O silpna vieta yra ta, kad Rusija irgi bijo. Bijo dėl savo technikos netobulumo, įsakymo klaidų… Sistema gali tiesiog nesuveikti, nes šioje šalyje niekas reikiamu laiku neveikia.
JAV prezidentas Ronaldas Reaganas kažkada privertė Sovietų valstybę pasiduoti, sėkmingai iškomunikavęs vadinamą „Žvaigždžių karų“ programą – įrodęs, kad iš kosminės erdvės gali sunaikinti visas rusų raketas dar jų kilimo stadijoje. Tada rusai suprato, kad branduolinis grasinimas niekam vertas. (Šiandien nestinga sakančių, kad JAV anuomet neturėjo tokių galimybių, kurias žadėjo R. Reaganas… bet komunikacija veikė). Taigi Putino „čegeto“ problema išsprendžiama, reikia tik su ja kažkaip elgtis be baimės…
Žinutė Maskvai anais laikais ir dabar ta pati – nelaimėsite! O žinia mums yra taip pat labai rimta – ruoškimės branduoliniam karui. Juk norime, kad jo nebūtų.
