Dievo planai išties keisti. Jėzus galėjo gimti visiškomis to meto komforto sąlygomis, tačiau įvyko taip, kaip įvyko, formaliai, dėl vieno keisto administracinio to meto valdžios sprendimo. Imperatorius Augustas, kaip žinia, paliepė suskaičiuoti visas žmogiškas būtybes šalyje. Kalbant labiau šiuolaikiška kalba, paskelbė gyventojų surašymą. Vėliau gyventojų surašymai tapo įprasta, nebereikdavo vykti „užsirašyti į savo miestą“. Esu pergyvenęs bent kelis sovietinius surašymus, kurių metu reikėjo pasakyti ne tik vardą, bet ir atsakyti į daugelį klausimų apie tautybę, kalbą, profesiją ir net laisvalaikio pomėgius.
Artėjant mūsų tautinė šventei, bijau dar kartą išgirsiąs pavirkavimus, kad esame tokia sau maža tauta, ir kad mūsų vis mažėja. Prisiminiau kai kuriuos įdomius skaičius iš jau gana seniai vykusio surašymo. Taigi, tolimais 1897 metais tuometinio imperatoriaus parėdymu buvo surašyti visi Rusijos imperijos gyventojai, jų tarpe, aišku, ir lietuviai. Iš daugybės skaičių surašymo analuose paminėsiu du. Vienas iš jų byloja, kad tuometinėje imperijoje buvo apie 3 milijonai tokių, kurie vadino save lietuviais.
Kitas skaičius – atsakymas apie gimtąją kalbą – teigia, kad lietuvių ir žemaičių (buvo galima rinktis) kalbas savo gimtosiomis laikė apie 1,5 milijono žmonių. Tai va – net atmetus įvairias „paklaidas“ dėl spaudos draudimo ar valdžios baimės, išeina, kad arba kas antras lietuvis nesinaudojo gyvenime lietuvių kalba, arba norintys būti lietuviais visai nemanė, kad ta seniausia indoeuropietiška kalba yra būtina sąlyga vadintis lietuviu.
Vėliau įvyko, kaip įvyko. Kalbėjimas lietuviškai tapo svarbiausiu lietuvybės požymiu ir didelė gausa rašytojų, mokslininkų, menininkų, sukūrusią visą didžiosios kunigaikštystės šlovę, gavo lenkų, rusų, gudų ir visokių ten švedų etiketes. Dar blogiau. Prieš kelis metus vaikščiodamas po Vilniaus senamiestį taip ir nesugebėjau iš ekskursijos vadovės išgauti patvirtinimo, kad XVI ir XVII amžiuje Vilniaus mieste gyveno lietuviai.
Pasirodo, jie galvojo, kad tokie yra, bet … klydo. Nes rašė savo pavardes su W, o tokių Ž ir Š dar nebuvo sumanyta. Išsigandau ir dėl savęs. Mokslininkas buvau sovietmečiu, tada disertacijas reikėjo rašyti rusiškai, vėliau daugelį politinių tekstų sudėliojau angliškai. Bus koks „istorikas“, ir suabejos, ar aš tikrai lietuvis. Kai pradėjau publikuoti savo pirmuosius rašinius, išgirdau iš vienos „pasikėlusios“ sovietinės kritikės, kad niekada nebūsiu tikras lietuvių rašytojas, mat užaugai mieste ir esu „nutolęs nuo žemės“.
Na, bet ką ten kas besakys, esu lietuvis. Ir gerai, kad esu, nors niekam negaliu racionaliai paaiškinti, kokia iš to nauda. Bet labai gaila dėl tų lietuvių, ypač kilusių ne iš kaimo ir net atėjusių iš tolimų kraštų, kad mes jų taip nemylime… Paminėsiu vieną kitą, bet tai todėl, kad jie „susigeneravo“ šiuo momentu. Minėti daugiau būtų per ilgas tekstas portaliniam skaitymui.
Prieš beveik lygiai 280 metų gimė žmogus, kurį prieš mėnesį su meile amerikiečiai, paminėjo lenkai ir ukrainiečiai, bet lietuviškose žiniasklaidoje ir politikų darbotvarkėje – nė pėdsako. Įvairiose šalyse jo portretas puošė banknotus ir pašto ženklus. Lietuviai pašto ženkluose daugiau žvėris mini, nei žmones. Bet ką čia aš… Problema, kad tas lietuvis (kaip pats kiekvieną kartą tvirtino) pasirašinėjo Andrzej Tadeusz Bonawentura Kościuszko, ir, regis, to pakanka, kad jo neminėtų net reikšmingomis Lietuvai progomis.
Tai, kad lietuviai vis labiau su meile mini 1863-64 metų sukilimą – paskutinį abiejų tautų bandymą atkurti „mūsų ir jūsų laisvę“, labai sveikintina, tačiau tuo pat metu ir liūdna patirti, kad šiemet (o ir pernai ne kitaip) minėtojai niekaip nepaminėjo kuklaus, bet drąsaus lietuvio, kuris pasirašinėjo Romuald Traugutt. Tai didžiosios kunigaikštystės vaikas nuo vadinamos Lietuvos Brastos – paskutinis formalus sukilimo vadas. Nebuvo nė karštakošis avantiūristas, nei kietakaktis sąmokslininkas, „pašauktas“ kai sukilimas jau blėso. Iki galo atliko savo misiją, nieko neišdavė ir nuoširdžiai tikėjo Dievu. Čia net šyptelėjau – sako, visais laikais nuo pat Jogailos – geriausi lenkų valdovai ir vadovai buvo gimę Lietuvoje. Romualdas vadovavo kovojusiai valstybei, bet tai dar didesnė garbė. Buvo jis ant lenkiško banknoto, Varšuvoje yra Traugutto gatvė, Lietuvoje… nieko nėra. Gal dėl tos nelemtos TT pavardės gale?
Dabar visi kalba apie Kapčiamiestį. Prisidėsiu ir aš, tik ne ta prasme. O gal kaip tik ta. Šiame mieste yra kuklus paminklas merginai, kuri visuose popieriuose buvo vadinama Emilia Broel-Plater. Jos tėtis – grafas – buvo kilęs iš šveicariškai-vestfališkos giminės, kurios „atstovai“ atėjo į mūsų kraštus kaip užkariautojai-kalavijuočiai. Jos mama Anna von der Mohl kildinosi iš nyderlandiškos Vokietijos. Tad, griežtai kalbant, jokių lietuviškų šaknų ir netgi labai antilietviška giminės praeitis. Pagalvojau, jei tokia mergina parašytų paraišką Lietuvos pilietybei gauti, tai gautų atsakymą, jog gimimas Vilniuje yra toks menkniekis, kad pretenzijos į Lietuvos pilietybę visiškai nepagrįstos. O man ji tokia lietuviška, kad ir tą poligoną pavadinę Emilijos vardu, būtume labai teisūs. Ir lenkai pritartų iš anos pusės, jų banknotuose Emilija buvo dar prieš aną karą.
Vasario 16 dokumentą pasirašė dvidešimt lietuvių. Kai kurie buvo iš tikro lietuviško kaimo vaikai, bet vieno iš jų brolis vėliau tapo Lenkijos prezidentu. Taigi, daug čia visko buvo…
Kadangi pradėjau nuo aliuzijos į Šventąjį Raštą, ja ir baigsiu. Sako, – nebijokite – yra dažniausiai pasitaikantis raginimas abiejuose Testamentuose. Nebijokite būti lietuviais. Neseniai per vieną minėjimą Karo Akademijos kariūnas pasakė, kad įsivaizduoja ateities Lietuvą didesnę ir galingesnę. Kažkaip daugelis išsigando, kaipčia kaipčia… negalima. O aš tai nudžiugau. Kai buvome didesni, blogai nebuvo, ir net kai ne visi lietuviai kalbėjo suvalkiečių tarme, blogai nebuvo.
Taigi, mūsų yra kur kas daugiau nei trys milijonai. Ir nemėtykime savo lietuvių šen bei ten, nedarykime kryžiuočiai, šlėktomis ar kokiais maskvėnais. Būsime didelė šalis. Su vasario 16-ta!
