Pastarieji ketveri metai Lietuvai atnešė gerokai primirštų totalitarizmo tendencijų. Vėl reikalauta nekvestionuojamo paklusnumo partinei linijai (prisiminkime ministrę Eweliną Dobrowolską pakritikavusio ir todėl už „profesinės etikos pažeidimą“ mėginto bausti žurnalisto Virginijaus Savukyno atvejį), vėl atgimė, atrodė, sovietmečiu išsikvėpę ideologinių persekiojimų mechanizmai (tai primena iš darbo Nacionalinėje bibliotekoje atleisto Vidmanto Valiušaičio istorija, prokuratūros pradėti mokytojos Alinos Laučienės ir Vilniaus valdžios vykdomi miesto Tarybos nario Almanto Stankūno persekiojimai).
Kaip ir anuomet, greitos karjeros trokštantys ir jokių skrupulų neturintys (kom)jaunuoliai gali pasinaudoti „teisingą“ ideologiją ir jos grynumą serginčių didelių administracinių galių turinčiomis institucijomis. Tad Vilniaus miesto psichinės sveikatos centro gydytojo, psichiatrijos Lietuvoje pradininko Aleksandro Alekseičiko atleidimo istorija – tik dar viena grandis toje pačioje pastaruosius ketverius metus Lietuvą valdžiusių jėgų nukaltoje nelaisvės grandinėje.
2024 m. lapkričio 19 d. ryte Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro vadovas administracijos susirinkime gydytojui psichoterapeutui Aleksandrui Alekseičikui garsiai perskaitė savo įsakymą apie jo atleidimą iš darbo. Šalia to pridūrė, kad gydytojas turi tą pačią dieną išsikraustyti iš savo kabineto, iki vakaro išsivežti visus savo daiktus (kabinete šimtai knygų) ir grąžinti raktus. Kitą dieną jam draudžiama atvykti į savo darbo vietą. Visi jo pacientai nedelsiant, taip pat tą pačią dieną turį būti perduoti kitam skyriaus gydytojui, kaip ir skyriaus vedėjo pareigos.
Kaip skelbiama žiniasklaidoje, gydytojas iš darbo buvo atleistas todėl, kad „sovietinės okupacijos metais žmones „gydęs“ nuo homoseksualumo, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Ribinių būsenų skyriaus vedėjo pareigas užėmęs A. Alekseičikas-Kirinovas pripažino dėl to konsultuojantis ir dabar, o į homoseksualumą žiūrintis kaip į sutrikimą“.
Istorija prasideda nuo to, kad jauna LGBT veikloje angažuota mokslų daktarė mažai žinomame meno ir kultūros laikraštyje publikuoja prieš metus jos mokslinio darbo tikslais padarytą interviu su gydytoju A. Alekseičiku. Naujosios ideologijos propagandistai suskumba išsirankioti ryškiausias vietas ir jas plačiai tiražuoja LRT ir kitoje didžiojoje žiniasklaidoje. Autorė netrukus tampa prestižinio TSPMI dėstytoja ir laimi Lietuvos mokslo tarybos projektą, kuriam, beje, vadovauja tos pačios tarybos Mokslo ir studijų politikos ekspertų komiteto narė.
Sukėlus triukšmą žiniasklaidoje, turėjo reaguoti ir Vilniaus miesto psichinės sveikatos centras (VMPSC), kuris pateikė dviejų trumpų pastraipų pareiškimą: pirmojoje teigia iš esmės nepritariantis gyd. A. Alekseičiko pozicijai. Antrąją pastraipą verta pacituoti ištisai: „Tačiau mes gyvename demokratinėje visuomenėje ir kiekvienas šalies pilietis gali turėti ir reikšti savo asmeninę nuomonę. Skelbti ar neskelbti ją yra redakcijos pasirinkimas ir atsakomybė“.
susidaro įspūdis, kad daktaras iš pareigų atleistas tik todėl, kad nesutiko pritarti „naujojo mokslo“ postulatams.
Atrodo, naivus Centro vadovybės tikėjimas „demokratine visuomene“ išblėso tą minutę, kai susipažino su VMPSC steigėjo grasinimais: Vilniaus miesto savivaldybės atstovas Gabrielius Grubinskas tiesiai pareiškė, kad gydytojo A. Alekseičiko „nuomonė „niekaip nedera“ su savivaldybės požiūriu ir vertybėmis“ (viešai žinoma, kad TS-LKD ir Laisvės partijos valdoma Vilniaus miesto savivaldybė iš visų vilniečių bendrų mokesčių dosniai remia LGBT Pride ir kitus panašius renginius), o „savivaldybė, būdama psichikos sveikatos centro steigėja, gali vertinti tik vadovo pareigų vykdymo tinkamumą“. Aiškiau ir nepasakysi.
Gydytojo svarstymams apie homoseksualumo kilmę nagrinėti teko kreiptis bent į dvi etikos komisijas – Lietuvos bioetikos komitetą ir pačio VMPSC Darbuotojų etikos komisija. Nė vienos komisijos išvados nebuvo paskelbtos viešai, tad tenka kliautis tik jas mačiusios LRT žurnalistės žodžiais.
Lietuvos bioetikos komitetas gyd. A. Alekseičikui „pateikė rekomendaciją vengti viešų pasisakymų“, kurie, jo narių manymu, „prieštarauja įrodymais grįstos medicinos žinioms“. Matyt, toks sprendimas neatitiko Vilniaus miesto savivaldybės administracijos iškeltų uždavinių, todėl VMPSC pasitelkė savo Darbuotojų etikos komisiją, kuri nusprendė, kad daugybę metų sėkmingai praktikuojančio nusipelniusio Lietuvos gydytojo, psichiatrijos Lietuvoje kūrėjo nuomonė apie homoseksualumo prigimtį „pakenkė ligoninės įvaizdžiui ir nesutapo su šiuolaikine ligoninės pozicija, todėl, komisijos vertinimu, jis šiurkščiai pažeidė Darbuotojų elgesio kodekso įtvirtintą lojalumo principą“.
Mėgindamas švelninti skandalingą įspūdį, VMPSC direktorius tvirtina, kad „niekas nekvestionuoja daktaro profesinių gebėjimų, bet vis dėlto gydytojui be profesinių reikalavimų taikomi ir aukšti etikos standartai“. Sprendžiant iš to, kas žinoma, vienintelis aiškiai suformuluotas „etikos“ priekaištas ir buvo „nešiuolaikiška“ jo nuomonė apie homoseksualumo prigimtį ir to prašančių pacientų gydymas, nors, anot direktoriaus, „etikos pažeidimų buvo konstatuota daugiau, jų ir anksčiau buvo. (…) Tikrai buvo ir kolektyve su juo šnekėta, įvairūs jo pasisakymai vertinti. (…) Viskas vertinta labai kompleksiškai. Ir dabartinė jo pozicija, kad jis nesutiko nei paaiškinti, nei paneigti pozicijos apie homoseksualius asmenis, taip pat buvo vertinta“.
Skaitant šiuos direktoriaus žodžius kyla paprastas klausimas: jei gyd. A. Alekseičikas anksčiau ne kartą pažeidė kokius nors etikos reikalavimus ir nesilaikė nustatytos darbo drausmės, tai dėl šių nusižengimų jau seniai turėjo būti atleistas. Dabar susidaro įspūdis, kad daktaras iš pareigų atleistas tik todėl, kad nesutiko pritarti „naujojo mokslo“ postulatams.
Prasidėjus Lietuvos okupacijai, o ir visą jos laikotarpį iš visų aukštųjų mokyklų ir bet kokių labiau matomų vietų buvo kruopščiai ravimi visi, kas turėjo „kvailumo“ viešai paprieštarauti „mokslinio komunizmo“, „mokslinio ateizmo“ ir kitoms panašiu „mokslu grįstoms“ dogmoms. Ištisi šiandien klestintys mokslai – genetika, psichologija, ta pati psichiatrija – buvo vadinami „buržuaziniais“ ir draudžiami studijuoti. Tarybinių piliečių sąmonę kruopščiai prižiūrėjo Partijos ideologijos ir propagandos skyriai ir sekretoriai visų lygių partinėse organizacijose, tam tarnavo daugybė KGB informatorių ir visas cenzūros komitetas.
Šiandien „tikintys mokslu“ lygiai taip pat spekuliuoja „mokslu grįstais“ teiginiais, teorijomis, žiniomis. Šiandien lygiai taip pat yra įvairių valstybinių ir visuomeninių institucijų, kurios laiko savo pareiga persekioti naujajai „mokslu“ grįstai ideologijai drįstančius nepritarti žmones. Masteliai dar ne tokie, bet jei būtų buvę dar ketveri metai… Ir tai ne tik tokiu būdu terorizuojamos mūsų visuomenės problema. Tai taip pat ir mokslinių tyrimų laisvės ir laisvės ieškoti tiesos problema. Ir reikiamo gydymo nebesulauksiančių gydytojo A. Alekseičiko pacientų problema.
