Vaikai vis ankstesniame amžiuje susiduria su skaitmeninėmis technologijomis, kurias naudoja pramogai, pažintiniams tikslams ir mokymuisi. Atliekamų mokslinių tyrimų duomenimis per dešimt metų (nuo 2010 iki 2020 m.) vaikų nuo 9 iki 16 metų internete praleistas laikas padvigubėjo. 89 proc. vaikų jungiasi prie interneto naudodamiesi savo telefonais, o 37 proc. apklaustų vaikų teigia, kad telefone yra prisijungę „beveik visą laiką“.
Lietuvoje vaikai vidutiniškai praleidžia internete apie 3 valandas per parą.
Tyrimų duomenys liudija, jog pernelyg dažnas ir gilus naudojimasis internetu sąlygoja žemesnius vaikų mokymosi rezultatus, prastesnę psichikos sveikatą, depresiją, nerimą. Žala gali atsirasti tiek dėl per ilgo internete praleisto laiko, tiek ir dėl pasirenkamo skaitmeninio turinio.
Neretai vaikai tampa priklausomi nuo interneto, praranda susidomėjimą ankstesniais pomėgiais, nebeturi valios kontroliuoti savo laiką ir veiksmus skaitmeninėje erdvėje, jaučia nenumaldomą norą pastoviai naudotis internetu ir pan. Tokia priklausomybė nuo interneto yra laikoma viena iš elgesio priklausomybės formų, kaip, pavyzdžiui, priklausomybė nuo azartinių lošimų.
Gruodžio pradžioje Kaune vyko mokslinė – praktinė konferencija „Priklausomybė nuo interneto: kaip atpažinti ir padėti“, skirta pedagogams, švietimo darbuotojams ir tėvams. Konferencijos metu buvo akcentuota, jog kitos priklausomybės formos nestokoja visuomenės ir specialistų dėmesio, tuo tarpu vis auganti priklausomybės nuo interneto rizika beveik nepasiekia viešo diskurso, o su problema susidūrę asmenys negauna tinkamos pagalbos.
Konferencijoje pranešimą „Priklausomybės nuo interneto prevencijos ir intervencijos galimybės mokykloje“ pristatęs Rengimo šeimai asociacijos pirmininkas Ramūnas Aušrotas pabrėžė, jog stebint vis didėjantį vaikų įsitraukimą į skaitmeninių technologijų vartojimą, būtina pradėti vykdyti atitinkamas prevencines programas, kurių sėkmei reikalinga visuomenės, mokyklos ir šeimos sąveika.
R. Aušrotas sako, kad daliai tėvų trūksta ne tik žinių apie perteklinio interneto naudojimo daromą žalą, bet ir gebėjimų užtikrinti vaiko saugumą internete. Tai liečia tiek saugumo filtrų įdiegimą išmaniuosiuose telefonuose, tiek ir žinių vaikams suteikimą apie elgesį internete, kaip reaguoti į jo naudojimo metu atsirandančias rizikas, tokias kaip patyčias, pornografinius ir smurtinius vaizdus, santykį su nepažįstamais ir pan.
„Priklausomybės nuo interneto prevencija pasaulyje žengia pirmuosius žingsnius“, – teigė R. Aušrotas. Todėl būtina naudotis jau esančiomis prevencinėmis strategijomis ir jas taikyti prevencijos nuo interneto gairėms ir metodologijai kurti.
Pasak pranešėjo, švietimo sistema gali padėti tiek tėvams suteikdama žinias apie galimas priklausomybės nuo interneto rizikas, tiek ir vaikams, vykdydama prevencines bei intervencines programas.
Specialistai yra pastebėję, jog dauguma visuomenės sveikatinimo programų, grįstų žinių perteikimu, neveikia, nes asmenys ignoruoja patarimus ir toliau nevengia žalingo elgesio, net jei žino, kad jis žalingas. Ir tai susiję ne vien su asmenų įsitikinimais ar nenoru keistis, bet ir su tuo, kad sveikatinimo programa pateikia neaktualią informaciją, skatina nerealius pokyčius, adresuota ne į tuos žmones ir naudoja netinkamus metodus.
Kalbant apie vaikų ir paauglių priklausomybės nuo perteklinio interneto naudojimo prevenciją, naudinga remtis John Hubly sukurta BASNEF programa, kuri paremta ne tik žiniomis, bet ir vidinių nuostatų formavimu.
Jaunų asmenų vidines nuostatas formuoja autoritetai, visų pirma tėvai, draugai, influenceriai. Tėvai savo pavyzdžiu turi demonstruoti vaikams tinkamą elgesį su išmaniaisiais įrenginiais, t.y. jeigu vaikui diegiamos skaitmeninės higienos taisyklės, bandoma nustatyti prie išmaniojo telefono praleidžiamo laiko trukmę, riboti savo laiką prie jo turi ir tėvai.
Nekelia abejonių, kad taisyklės, kurių laikosi visi šeimos nariai yra paveikiausios formuojant vidines vaiko nuostatas. Antai, jeigu norima, kad vaikas nerūkytų, paveikiausia nerūkyti pačiam, jeigu norima, kad vaikas sveikai maitintųsi ar sportuotų, sveiką gyvenimo būdą propaguoti turėtų ir patys tėvai.
kelia abejonių, kad taisyklės, kurių laikosi visi šeimos nariai yra paveikiausios formuojant vidines vaiko nuostatas.
Tas pats galioja ir skaitmeninės higienos taisyklių įsisavinime. Svarbiausia taisykles pradėti taikyti vaikams nuo ankstyvo amžiaus, su vaiko amžiumi jos gali kisti, tačiau akcentuotina, kad laikotarpis nuo 5 iki 9 klasės yra kritinis. Jeigu problemų su pertekliniu interneto naudojimu turės, pavyzdžiui, vienuoliktokas, siekis pakeisti jo elgseną, tikėtina, jau liks be rezultatų.
Kitas svarbus aspektas yra tai, kad būtina ne tiesiog vaikams sumažinti internete pramogoms skirtą laiką, bet vietoje to pasiūlyti ir sudaryti sąlygas užsiimti naudingesne veikla, pavyzdžiui, pažaisti futbolą, pasivažinti paspirtuku ar paskaityti knygą.
Mokykla gali ir turi prisidėti prie vaiko gero elgesio su išmaniaisiais įrenginiais nuostatų formavimo. LR teisės aktai nenumato šiuo klausimu jokio reglamentavimo, tačiau pokyčius gali inicijuoti ugdymo įstaigų steigėjai, savivaldybės administracijos švietimo skyriai ir savivaldybės administracija bei pačios mokyklos.
Šiuo metu dalis mokyklų, kuriose nėra patvirtintų vidaus taisyklių, liečiančių išmaniųjų įrenginių naudojimą mokykloje ne edukaciniais tikslais, susiduria su sunkumais, jeigu jų mokinių tarpe yra vaikų turinčių priklausomybę nuo interneto. Tokie vaikai gali ištisas pamokas ir pertraukų laiką leisti „sukišę galvas į telefonus“, kas neabejotinai trukdo tiek žinių įsisavinimui, tiek destabilizuoja ir visą klasės psichologinį klimatą.
Mokyklų bandymas spręsti problemą nustatant mobiliųjų telefonų naudojimo ugdymo įstaigose taisykles neretai susilaukia nepasitenkinimo iš dalies tėvų, tuo tarpu sunkumų turinčių moksleivių tėvai vieni patys nėra pajėgūs padėti savo vaikui.
Pasak R. Aušroto, Švietimo įstatyme yra numatyta užtikrinti prevencijos programų įgyvendinimą mokykloje, tačiau priklausomybės nuo interneto prevencija nėra numatyta kaip privaloma prevencijos programos dalis. Įgyvendinimo būdai gali būti keli, integruojant ją į naująją Gyvenimo įgūdžių programą, įgyvendinant per neformalaus švietimo programas arba vykdyti atskira prevencijos programa.
