Klausimas, ar priimsime pabėgėlius iš Ukrainos prasidėjus karui, šiandien yra politiškai nepriimtinas ir net skamba amoraliai. Visgi, į mūsų šalį nuo karo pradžios atvykus jau daugiau nei 12 tūkst. ukrainiečių ir valstybės tarnautojams pripažįstant, kad toks žmonių antplūdis neišvengiamai reikalaus ilgalaikių sprendimų, būtina apgalvoti, kaip ir kokiomis sąlygomis priimsime karo nelaimėlius.
Prezidento vyriausioji patarėja I. Segalovičienė pažymėjo, kad pabėgėlių iš Ukrainos skaičius vis labiau auga, ir valstybė šiuo metu yra priklausoma nuo privataus sektoriaus palaikymo. Konstatuota, kad atslūgus tokiai paramai Lietuva susidurtų su rimtais keblumais, siekdama tinkamai pasirūpinti atvykusiais iš Ukrainos.
Socialinio būsto, sveikatos apsaugos, švietimo sistemos susiduria ir susidurs su vis didesniais sunkumais. Įtempta situacija duoda ir labai aiškų suvokimą, kad Lietuvos resursai nėra begaliniai. Nors rūpestis visais pasaulio nelaimėliais skamba gražiai, Lietuvai pagaliau reikės apsispręsti, kaip, kiek ir kokių pabėgėlių būsime pajėgūs priimti, aprūpinti ir integruoti.
Kitaip tariant, Lietuva privalės atsisakyti toliau rūpintis pernai iš Baltarusijos į Lietuva patekusiais ekonominiais migrantais, kad galėtų pasirūpinti nuo karo bėgančiais ukrainiečiais.
Priešingai nei iš Afrikos ir Artimųjų Rytų atvykstantys nelegalai, ukraniečių vyrai kaunasi Ukrainoje, kol į Europą vyksta jų šeimos nariai: žmonos ir vaikai. Ukrainiečiai renkasi artimiausias šalis, o ne dairosi finansinio rojaus už tūkstančių kilometrų nuo jų šalies.
Tuo tarpu iš Juodojo žemyno ir islamo šalių atvykstantį kontingentą sudaro daugiausia jauni vyrai, palikę žmonas ir vaikus vargti gimtosiose šalyse. Be to, bandoma sieną kirsti nelegaliai. Galima konstatuoti, kad karas Ukrainoje pagaliau leido aiškiai atskirti gero gyvenimo Europoje ieškotojus – atbėgėlius – nuo tikrųjų karo pabėgėlių.
Resursai, kurie galėtų būti sutaupyti į kilmės šalis sugrąžinus nelegalius ekonominius migrantus – pakankamai įspūdingi. Dar pernai Lietuvoje nelegalių migrantų išlaikymui buvo nuspręsta skirti 726 mln. eurų. Suvokdama savo galimybių ribotumą, Lietuva turėtų apsispręsti, kokiems pabėgėliams šie biudžeto pinigai bus išleidžiami.
Ne mažiau klausimų kels ir tolesnė atvykusių ir, galbūt, net pasiliksiančių šalyje ukrainiečių integracija. Nepaisant to, kad tai mums artimesnė kultūra, nei islamo ar Afrikos žemyno žmonės, kalbos barjeras bus didelė tokių atvykėlių problema.
Problema kyla ne tik dėl lietuvių kalbos sudėtingumo svetimšaliams, bet ir mūsų, vietinių lietuvių, pataikavimo kitoms kultūroms.
Dar iki Lietuvą pasiekiant Ukrainos karo pabėgėlių bangai, daugelis iki karo į mūsų šalį atvykusių Ukrainos migrantų stebėdavosi tuo, kad skirtingai nei Lenkijoje, čia nereikalaujama kalbėti vietos kalba, visi kalba rusiškai arba nemato jokios problemos, jei atvykėlis lietuviškai nekalba.
čia nereikalaujama kalbėti vietos kalba, visi kalba rusiškai arba nemato jokios problemos, jei atvykėlis lietuviškai nekalba.
Žmogus yra iš prigimties tingi būtybė, tad nenuostabu, kad reikalavimų lietuviškai kalbėti negirdintys atvykėliai nusprendžia nesimokyti jį priėmusios šalies kalbos ir gyventi, kaip jiems patinka.
Kaip baudžiavos laikų genas Lietuvių tautoje yra įaugęs nuolatinis prisitaikymas prie kitataučio kultūros, jo kalbos. Tai kelia rimtus klausimus: ar būsime pajėgūs užtikrinti tinkamą integraciją ir ryšį su čia atvykstančiais asmenimis? ar čia pasilikti nusprendę asmenys taps visuomenės ir tautos dalimi, o gal kurs uždaras slaviškas bendruomenes?
Tokia nedidelė šalis kaip Lietuva negali sau leisti nuolaidžiavimo politikos kalbos, istorijos, kultūros srityje, kadangi tai grėstų tautos audinio erozija ir pavojumi valstybei. Dar daugiau klausimų kyla ir švietimo srityje.
Štai dabar yra džiaugiamasi, kad ukrainiečių vaikai sparčiai užpildo jau daug metų mažėjusias Lietuvos rusų mokyklas, mokosi rusų kalba Lietuvoje. Rusų mokyklų vadovai džiaugiasi pilnėjančiomis švietimo įstaigomis.
Tačiau tokia tendencija turėtų ne tik džiuginti, bet kelti ir susirūpinimą, ar naujai į šalį atvykę piliečiai netaps dar viena grupe, kuriančia savo kultūrinius getus? Iššūkiai, susiję su Lietuvos lenkų ir vietos rusų integracija rodo, kad sulaukiame daugybės problemų net mėgindami integruoti čia gimusius asmenis. Ar yra prielaidų tikėtis, kad atvykstančius asmenis padaryti visaverte tautos dalimi seksis lengviau? O jei tokių bus ne tik dešimtys, bet ir šimtai tūkstančių?
Galų gale, žemesnės kvalifikacijos darbuotojai Lietuvoje taip pat turės susitaikyti, kad konkurencija darbo rinkoje galimai augs, o atlyginimai dėl padidėjusios konkurencijos nekils taip sparčiai, kaip norėtųsi. Tai yra pabėgėlio kaina, kurią dalinsimės kiekvienas.
Suvokimas, kad Lietuvoje neturėsime pakankamai lėšų tilpti visiems, iššūkiai švietime ir pokyčiai darbo rinkoje bus mūsų pabėgėlio kaina. Žinoma, jos nebūtinai turėtume bijoti, bet tai kaina, kurią svarbu suvokti ir jai ruoštis. Ir apie šiuos procesus reikia svarstyti ne rytoj, bet jau šiandien.
