Vyriausybėje ir Seime – apyskaitos metas. Dalinamas valstybės pyragas, dėliojamos šalies biudžeto eilutės. Ir ietys, šįkart, suremtos ne tik tarp opozicijos ir valdančiųjų, nesutarimai jau kyla net ir konservatorių viduje.
Dėl PVM lengvatos su Seimo finansų ir biudžeto komiteto pirmininku susikibusi premjerė teigia, kad Mykolo Majausko nebegali vadinti savo draugu, o už tariamą savivalę politikas turės atsakyti prieš partijos etikos sargus. Spėliojama, kas nutiks, jei Lietuvai dar labiau prasiskolinus, palūkanos, už kurias jau dabar Lietuva sumoka per milijardą eurų, išaugs dar labiau.
Laužomos galvos, kaip atrasti „eldoradą“ energetinių kaštų kompensacijoms arba kur iškapstyti lėšų infliacijos suvalgytiems valstybės tarnautojų atlyginimams. Visoje šioje atmosferoje premjerę Ingridą Šimonytę aplanko išganinga mintis – reikia skirti dar 37 mln. eurų žydams, nukentėjusiems per Antrąjį pasaulinį karą.
Visą tai užsimota daryti net ir tada, kai buvę premjerai teigia, jog restitucijų klausimas žydams yra galutinai išspręstas ir nuogąstavo, kad tokios kompensacijos už privatų turtą, prarastą karo metais, sukels chaosą ir atidarys tikrą Pandoros skrynią, klausiant, kam restitucijos vis dar priklauso, o kam jau nebe.
kompensacijos už privatų turtą, prarastą karo metais, sukels chaosą ir atidarys tikrą Pandoros skrynią.
Visai kitaip į tokius siūlymus reaguoja Geros valios fondo valdybos pirmininkė Faina Kukliansky. Anot p. Fainos, tokio ministrės pirmininkės pasiūlymo priėmimas yra išbandymas Seimui ir visai valstybei. Mat skyrus 37 mln. eurų už karo metais prarastą privatų žydų turtą Lietuvos vardas taptų pagirtas tarp valstybių.
Vos 37 mln. eurų ir visos įvaizdžio bėdos dingtų. Lietuvos niekas nebevadintų žydšaudžių kraštu, valstybės vardą dergiantys ar mirusius laisvės kovotojus žmogžudžiais įvardinti siekiantys veikėjai būtų sudrausminti.
Tačiau tiesa ta, kad greičiausiai niekas nieko neatsiprašys ir purvo nuo Lietuvos vardo nugremžti neskubės. Kaip neskubėjo ir visus pastaruosius 11 metų nuo 2011-ųjų. kai žydų bendruomenei buvo atiduoti du pastatai Vilniaus centre ir skirta daugiau nei 110 mln. litų.
Taip jau susiklostė, kad minėtoji Faina Kukliansky per visą pastarąjį dešimtmetį nuolat atsidurdavo smaigalyje visų iniciatyvų, kuriose sudėtingais istorijos momentais laviruoti bandę Lietuvos laisvės gynėjai buvo apšaukinėjami žydšaudžiais, bandoma naikinti jų atminimo lentas, pervadinti jų vardais pavadintas gatves.
Dažniausiai tas daryta visiškai eliminuojant istorinį kontekstą, ištraukiant abejotinos reikšmės faktą ir pastatant mirusį asmenį į vienas gretas su realius nusikaltimus vykdžiusiais žmogžudžiais. Ne kartą naudotasi ir Rusijos arba sovietiniais laikais kurptom bylom prieš partizanus ar kitus laisvės gynėjus kaip „faktine medžiaga“.
Bene tragikomiškiausi F. Kukliansky bandymai diskredituoti Lietuvos istoriją buvo partizanų vado A. Ramanausko – Vanago apšaukimas galimu žydų žudiku arba raginimas neskelbti 2021 partizano J. Lukšos – Daumanto metais, nes šis esą priklausė Lietuvos aktyvistų frontui, kurio dalis asmenų (bet ne jis pats) vertinami nevienareikšmiškai.
Taigi, nepaisant prezidento A. Brazausko apgailestavimų ir kompensacijų, kurias tuometis premjeras A. Kubilius įvardino „pavyzdžiu kitoms šalims“, geresnio įvaizdžio pasaulyje ir darnesnių santykių su žydų bendruomenės lyderiais pasiekti nepavyko.
Tai, kad Lietuvoje nuo gyventojų skaičiaus procentaliai buvo daugiausia pasaulio teisuolių, gelbėjusių žydus, Geros valios fondas, panašu, užmiršo paminėti. Šalia bandymų surasti Lietuvoj mirusių nacių, toks faktas liko pasauliui nepagarsintas.
Viena ranką diskredituojant Lietuvos istoriją, įkalant lietuviams menkavertiškumo kompleksą, o kita lyg pasiūlant išeitį – finansinę indulgenciją įvaizdžio problemoms išspręsti.
Apskritai, viskas panašiau į tai, kad gavę lėšų žydų bendruomenės lyderiai nusprendė nesantaiką tarp žydų ir lietuvių gilinti dar labiau. Tokia taktika turi savo logiką.
Viena ranką diskredituojant Lietuvos istoriją, įkalant lietuviams menkavertiškumo kompleksą, o kita lyg pasiūlant išeitį – finansinę indulgenciją įvaizdžio problemoms išspręsti. Toks skaudžių praeities įvykių išnaudojimas, siekiant finansinės naudos turi savo pavadinimą – „Holokausto industrija“.
Tokiu „verslu“ užsiima ne tik ponia F. Kukliansky ir jos ratelis, bet ir populiarumo siekiantys knygų autoriai, pavyzdžiui, Rūta Vanagaitė su „Mūsiškiais“ ar Silvia Foti, apdergusi savo senelį J. Noreiką ir išleidusi apie tai knygą.
Baisių antraščių apie savo partizanus prisiskaitę lietuviai patys puola atšaukinėti K. Škirpai dedikuotas gatves ar šalinti lentas, net neturėdami realaus paaiškinimo, kuo tas K. Škirpa ar J. Noreika iš tiesų prisidėjo prie Holokausto. Bet juk geros propagandos esmė – prevenciškai kirsti per emocijas, kad visi galimi oponentai pasimestų ir pritiltų.
Dėl to, kad būtų nekeliama daugiau problemų, Lietuvos istorija „kancelinama“, o kad blogi žodžiai liautųsi – susimokama. Bet visą tai niekuo neprimena gera valia grįstų kompensacijų mokėjimą, kaip simbolinį susitaikymo aktą, o greičiau kažkokį reketo epizodą iš filmų apie gangsterius.
Tad tokios kompensacijos išties yra išbandymas Seimui ir valstybei. Išbandymas, parodysiantys ar vieni piliečiai yra lygesni už kitus. Finansuosime šį antisemitų kūrimo šou toliau ir susimokėsime dar daugiau, ar visgi pasakysime, kad iš savo pusės atlikome viską, todėl, ačiū, pakaks.
