Visi esame matę kino filmų apie mafiją ar nusikaltėlių gaujas kur nors JAV, Italijoje ar Japonijoje. Įtarūs, žiaurūs ir godūs vadeivos, ištikimi ir nelabai žudikai, respektabiliai atrodantys finansininkai, aistringos merginos. Juose dar visuomet veikia koks nors gudrus ir ciniškas teisininkas, puikia išmanantis Baudžiamojo kodekso knygas, turintis reikiamų pažinčių tarp teisėjų ir kitų įvairaus švarumo advokatų. Tokie savo sielą blogiui pardavę advokatai dreba susidūrę su fizine šeimininkų jėga, bet juos pergudrauja, nes savo žaidime moka numatyti kelis žingsnius į priekį ir turi aiškų tikslą, paprastai išreiškiamą skaičiumi su daugeliu nulių. Atrodo, panašaus kirpimo teisininkai dabar nusamdyti spręsti kai kuriuos visą Lietuvos visuomenę iš pagrindų liečiančius klausimus.
Taip pat turbūt visi esame susidūrę su draudimo sutartimis. Džiaugiamės ją sudarę ir tikimės, kad, neduok, Dieve, mūsų namams sudegus, neliksime basi pliki su keliais iš gaisro išsineštais rakandais. Bet ar jau išmokome, kad pasirašant draudimo sutartį reikia vertinti ne tai, kas joje parašyta aiškiai, o tai, kas sugrūsta smulkiomis raidelėmis keliuose papildomuose puslapiuose? Šiandien panašiai yra su mūsų Konstitucija: svarbu ne tai, kas parašyta jos 154 straipsniuose – tiesą sakant, tai visai nesvarbu. Išties svarbu tik tai, ką apie ją mums išaiškins Konstitucinis Teismas. Ciniški vienos grupuotės nusamdyti teisininkai ir politinius užsakymus paslaugiai vykdantis Konstitucinis Teismas šiandien yra didžiausia grėsmė demokratijai Lietuvoje.
Apie ką šis pasakojimas? Taip, apie vadinamąjį Civilinės sąjungos (CS) įstatymą. Bijodama balsavimo Seime rezultatų ir galimo Prezidento veto, CS įstatymo stūmimo grupė, galbūt patarta vieno teisininko, kurio žmoną kaip tik panašiam reikalui už nepigiai buvo nusisamdžiusi viena partija, sugalvojo ir pradėjo vykdyti galimo Seimo sprendimo apėjimo operaciją. Pirmasis jos žingsnis – kreipimasis į Konstitucinį Teismą, kurį tas priėmė nagrinėti šių metų birželio 26 d.
Prašymas „įvertinti teisinio reguliavimo, susijusio su partnerystės institutu, konstitucingumą“ paduotas Vyriausybės vardu. Prašoma dviejų dalykų. Pirmiausia, pripažinti, kad daugiau nei prieš 20 metų priimtame Civiliniame kodekse (CK) esantis skyrius apie partnerystę sukėlęs „teisėtų lūkesčių“ norintiems, bet negalintiems sudaryti tokios partnerystės. Iš tiesų, CK numatyta, kad skyrius apie partnerystę pilna apimtimi pradės galioti tada, kai atskiru įstatymu bus reglamentuota jos sudarymo tvarka. Atkreipkime dėmesį: prašoma ne įvertinti, pavyzdžiui, siūlomo Civilinės sąjungos ar kitų gausių projektų atitiktį Konstitucijai, bet patvirtinti, kad esą teisė sudaryti partnerystę „iki šiol nėra užtikrinta dėl daugiau kaip 20 metų trunkančio įstatymų leidėjo neveikimo“.
Galime neabejoti, kad KT praturtins „oficialią doktriną“ nieko neveikimo apibrėžimu tokiu būdu, kad be išlygų būtų galima pripažinti, kad taip, įstatymo leidėjas, t. y. Seimas, visus dvidešimt metų nieko neveikė, – nesvarbu, kad keliose Seimo kadencijose jau buvo svarstyti bent du partnerystės įstatymai, kad tebesvarstomas Susitarimo dėl bendro gyvenimo ir Artimo ryšio įstatymų projektai, kad, galų gale, Civilinės sąjungos įstatymas jau laukia paskutinio balsavimo. Visa tai nebus joks argumentas Konstituciniam teismui. Jis neabejotinai pripažins „daugiau kaip 20 metų trunkantį įstatymų leidėjo neveikimą“. Paklausite, kodėl taip tvirtai teigiu? Atsakymas šiek tiek tolėliau.
Antrasis Vyriausybės prašymas – pripažinti Konstitucijai prieštaraujančiu CK 3.229 straipsnį, pagal kurį partnerystę gali sudaryti tik vyras ir moteris. KT nesunkiai ir tai pripažins, nes turi savo „oficialų“ Konstitucijos supratimą, kuris nebūtinai yra toks pat, kaip jūsų arba mano. Kad geriau suprastumėte, apie ką kalba, prisiminkite draudimo sutartis. Galbūt daugybę metų mokėdami įmokas manėte, kad draudimo bendrovė atlygins visus jūsų dėl gaisro patirtus nuostolius. Bet, nelaimei atsitikus, pasirodys, kad galbūt buvo tas, anas ar dar kažkas, kad jūsų namas sudegė ne pagal sutartyje numatytas taisykles, tad, geriausiu atveju, galite tikėtis kelių tūkstantėlių išmokos po kokių dviejų metų. Panašiai ir čia: tai jūs galbūt manote, kad šeima susijusi su vyru ir moterimi, su vaikyste, su motinyste ir tėvyste. Manote, kad motina yra ta, kuri vaiką pagimdo, o tėvas tas, kuris jį pradėjo. Manote, kad jie, kartu su vaiku, jei tik neatsitiko kas nors negera, ir sudaro šeimą. „Oficiali“ doktrina jums paaiškins kitaip – kaip reikia pagal dabartinę ideologinę madą, kuri truks plyš homoseksualių žmonių santykius siekia paversti lygiais šeimos santykiams, nors ir pats KT 2019 metais pripažino, kad teisiškai reguliuojant homoseksualių asmenų santykius nebūtina kopijuoti šeimos santykių. Visa tai KT paaiškins apie šeimą, juolab apie partnerystę, kuri, beje, praktikoje ir dabar veikia: teismai partneriais pripažįsta sugyventinius, kai jiems gimsta vaikas, ir toliau apie jų santykius sprendžia pagal atitinkamo CK skyriaus normas.
Taip, Konstitucinis Teismas, kuriame dirba teisėjas, savo narystę valdančioje partijoje sustabdęs taip tyliai, kad net patys frakcijos nariai nustebo apie tai sužinoję, ar kitas, ilgai specializavęsis vienos seksualinės mažumos problemose, nenuvils. Jie pripažins, kad „lūkesčiai“ išties nuvilti, o partnerystę turi sudaryti ir vienos lyties žmonės. Na ir kas, pasakysite. Tai dar nieko nereiškia, kol Seimas nepriėmė atitinkamų įstatymų. Jau matėme, kaip atsitiko su „socialinę lytį“ įvesti siekiančia Stambulo konvencija. Bet neskubėkite, šį kartą viskas atrodo daug rimčiau.
Pirma pasižiūrėkime į darbo vietos G. Lansbergiui paieškų epopėją. Suprantama, kad mažiesiems koalicijos partneriams tai puiki proga iš jo gauti, ką nori, ir liberalai su V. Čmilyte priešakyje tuo noriai naudojasi. Tą patį grasino darysianti ir Laisvės partija, už paramą G. Lansbergiui seniai ir garsiai reikalavusi Civilinės sąjungos įstatymo. Bet pastarosiomis dienomis, kai E. Gentvilas kalba apie „krizę“ koalicijoje, ir V. T. Raskevičius, ir V. Mitalas, ir A. Armonaitė vienu balsu viešai džiaugiasi konstruktyviu bendradarbiavimu su TS-LKD. Kas atsitiko? Ar G. Lansbergis jiems eilinį kartą pažadėjo neklusniuosius dabar jau tikrai tikrai priversti balsuoti už šį įstatymą? Ne, dabar TS-LKD tai būtų tikra savižudybė, tą supranta net G. Lansbergis. Ciniškasis advokatas sugalvojo šį tą geriau ir ne taip krintančio į akis. Juo labiau, kad planas, jei pavyktų, leistų viešai pažeminti nekenčiamą, nes TS-LKD nuolatos aplošiantį Lietuvos Prezidentą.
Birželio 27 d., kitą dieną po to, kai KT paskelbė priimantis nagrinėti minėtąjį Vyriausybės prašymą, į Seimo tribūna stoja patyręs konservatorius svilinančių gaisrų gesintojas ir didysis Seimo statuto žinovas J. Razma. Jis pristato kelias „grynai technines“ Statuto pataisas. Esą tereikia keliose vietose žodžio „išvados“ daugiskaitą pakeisti vienaskaita, kad būtų ne „išvados“, o „išvada“. Tokių pataisų esą pageidauja ne jis, ne TS-LKD, o Seimo kanceliarijos Teisės departamentas. Tiesa, esąs ir vienas naujas smulkus dalykėlis. Kas tai? Pacituosiu: „Papildyti 67 straipsnį nauju 5 punktu: 5) Seimo kanceliarijos Teisės departamentui pateikus išvadą, kad įstatymo ar kito Seimo teisės akto projektas arba Respublikos Prezidento dekrete, kuriuo įstatymas grąžintas Seimui pakartotinai svarstyti, pateiktas pasiūlymas prieštarauja Konstitucijai, vertinti to projekto ar pasiūlymo atitiktį Konstitucijai‘“.
Razma taip aiškina sumanymą: „Gal tik vienintelis ten įrašytas pasiūlymas, bet vėlgi Teisės departamento iniciatyva, yra dėl Prezidento vetavimo. Dabar, kai Prezidentas vetuoja ir pateikia tam tikrus pasiūlymus, Teisės departamentas neturi pareigos vertinti tų pasiūlymų. Deja, teoriškai gali būti pasiūlymai ir prieštaraujantys Konstitucijai. Šiuo atveju teikiamomis Statuto pataisomis yra siūloma su Prezidento pasiūlymais elgtis taip pat, kaip su mūsų projektais, kai žinome, kad yra prievolė Teisės departamentui parašyti išvadą. Jeigu parašoma, kad gali prieštarauti Konstitucijai, privalo Teisės ir teisėtvarkos komitetas apsvarstyti, tada Seimas vertina ir balsuoja dėl Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvados. Žodžiu, toks pat teisinis, konstitucinis filtras yra siūlomas dėl Prezidento vetavimų, kad mes išvengtume ir nepriimtume su siūlomomis pataisomis prieštaravimų
Konstitucijai“ (Stenograma).
Įsiskaitykime, apie ką kalba Razma: 1) Prezidentas vetuoja įstatymą; 2) Teisės departamentas nustato, kad Prezidento pasiūlymas prieštarauja Konstitucijai; 3) Teisės ir teisėtvarkos komitetas (TTK) tą patvirtina; 4) prieš Seimui balsuojant dėl Prezidento veto (jam atmesti reikia 71 balso) TTK teikia išvadą, kad Prezidento pasiūlymas prieštarauja Konstitucijai (jai patvirtinti užtenka paprastos posėdyje dalyvaujančių Seimo narių daugumos). Lengva įsivaizduoti, kas toliau atsitinka
su balsavimu dėl Prezidento veto. Toliau minėtame posėdyje A. Širinskienė klausia, kaip įstatymo teikėjas įsivaizduoja tokią keistą situaciją, kai Prezidentas siūlo Konstitucijai prieštaraujantį dalyką. Razma aiškina: „Gali būti, kad mes priimame įstatymą įgyvendindami Konstitucinio Teismo nutarimą, kuris būtent išsprendžia prieštaravimą Konstitucijai. Jeigu vetavimu siūloma tą atmesti, tai prieštaravimas Konstitucijai tada išlieka“. Ir apsimesdamas, kad jis čia „ne prie ko“, priduria: „Bet čia vėlgi yra Teisės departamento iniciatyva, turbūt jie galėtų tiksliau pakomentuoti, ką dar čia turi omenyje“.
O dabar prisiminkime Vyriausybės klausimus Konstituciniam teismui. Jau suprantame, kodėl reikia, kad, jis pasakytų, esą partnerystės ir vienalyčių porų atveju Seimo neveikimas sukūrė „legisliatyvinę omisiją“ (teisinę spragą, reiškiančią socialinio gyvenimo teisinio reguliavimo nebuvimą), t. y. sukėlė, tačiau išleisdamas reikiamą įstatymą nepatenkino „teisėtų lūkesčių“. Ir kai Civilinės sąjungos įstatymas bus priimtas (tam galbūt ir gali pakakti balsų), bet vetuotas Prezidento (jam įveikti reikės daugiau balsų), bus galima panaudoti „grynai techninę“ bendradarbiaujančios TS-LKD partijos prastumtą Seimo statuto pataisą paskelbiant, kad Prezidento veto prieštarauja Konstitucijai. Nes Teisės departamentas ir juo sekantis TTK gali paskelbti, kad Prezidento veto prieštarauja Konstitucijai tik tuo atveju, jei pirma apie tai paskelbė pats Konstitucinis teismas. Ir dar verta įsidėmėti tokius J. Razmos žodžius: „… priimame įstatymą įgyvendindami Konstitucinio Teismo nutarimą, kuris būtent išsprendžia prieštaravimą Konstitucijai“. Taip, jūs neapsirikote: pirmasis Seimo vicepirmininkas aiškiai kviečia tikrąją įstatymų leidybą perduoti Konstituciniam Teismui, o Seimui palikti kuklią apdailininko funkciją. Kaip matome, naujas žodis kuriant „teisinę valstybę“.
Štai toks ciniškas advokato planas: Civilinės sąjungos įstatymas priimtas, Prezidento veto paskelbtas prieštaraujančiu Konstitucijai (jau vien už tokį siūlymą jam bus galima skelbti apkaltą), laukiam čekio su daugeliu nulių. Jo planas geras, kaip sakydavo a. a. A. Brazauskas, „vsio zakonno“, juk gyvename jų „teisinėje valstybėje“. Nesvarbu, kad, nebūdama priešiškai nusiteikusi teisiniam homoseksualių asmenų santykių sureguliavimui, absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma, kaip ir normaliai, o ne „oficialiai“ suprantama Konstitucija, šeimos santykiais laiko tik vyro ir moters ir iš jų kylančius vaikystės, motinystės ir tėvystės ryšius. Su jais nereikia ieškoti jokio sutarimo, jokio kompromiso, juos tiesiog reikia apgauti ir priversti priimti „naująjį normalumą“, o tie runkeliai neturės kur dėtis ir prisitaikys. Ir nesvarbu, kad absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma nenori, kad po panašių teisinių manipuliacijų mokyklose jų vaikams būtų dėstomas seksualizuojantis lytinis ugdymas, kur kalbama ne apie šeimos kūrimą ir atsakomybę už gyvybę, o apie saugias malonumo praktikas. Ir dar daug kas nesvarbu. Svarbu laimėti, kamuoliuką įmušti į reikiamą duobutę ir iš užsakovo pasiimti savo čekį. Tokia ta jų šlovinama „teisinė valstybė“. Ar dar yra Konstitucinio Teismo ir Seimo narių, kurie žinotų, kas yra garbė, kas yra drąsa, kas yra atsakomybė prieš Lietuvos tautą? Nežinau, tikrai nežinau.
