Įvairios reprezentatyvios apklausos daug ką pasako apie mūsų visuomenę. Šiais ypatinga skaičių galia tikinčiais laikais pravartu gebėti „mokslu tikinčių“ žmonių kalba pasakyti dalykus, kurie ir taip aiškūs visuomenės požiūrį ir nuotaikas atviromis akimis matantiems žmonėms. Vienas iš tokių akivaizdžių dalykų – teisinės prievartos priemonėmis konstruojama homoseksualių asmenų „šeima“, kad ir kaip tas naujoviškas socialinio eksperimento darinys būtų vadinamas.
Visi žino, kad Lietuvos visuomenė tam nepritaria. Tad nieko nuostabaus, kad ir Laisvos visuomenės instituto užsakymu daryta „Vilmorus“ apklausa rodo tą patį: 2022 metais homoseksualių asmenų poros pripažinimui šeima pritaria (pridėjus „iš dalies pritaria“) apie 14 proc. Lietuvos gyventojų, visiškai ir iš dalies nepritaria 74 proc., neturi nuomonės 12 proc.
Daug įdomiau šiuos duomenis palygini su anksčiau darytomis apklausomis. Internete laisvai prieinama pati seniausia apklausa fiksuoja padėtį prieš dešimtmetį. Notarų rūmų užsakyta taip pat „Vilmorus“ 2012 m. daryta apklausa rodo lygiai tokią pačią padėtį: 13 proc. pritaria, 74 proc. nepritaria, neturi nuomonės 13 proc. Per dešimtmetį buvo surengtos dar kelios panašios apklausos, tačiau jų duomenys tokie patys ir svyruoja (į didesnę nepritariančių pusę) paklaidos ribose.
Kaip tai galėtų būti? Atkakli homoseksualumo normalizavimo propaganda jau seniai plūsta iš kino ir televizijos ekranų, internetinių žinių portalų, visos „didžiosios“ žiniasklaidos. Pastaruosius dvejetą metų „žmogaus teisių“, suprantant jas kaip homoseksualių asmenų „teisę į šeimą“ tema paversta bene pagrindiniu Lietuvos vidaus klausimu, kuo greitesnio šio klausimo „sprendimo“ atkakliai reikalauja kai kurios LGBT aktyvistus globojančios užsienio šalių ambasados. Tačiau Lietuvos visuomenė savo nuomonės nekeičia, – ji dar nėra pametusi sveiko proto.
Lietuvos visuomenė savo nuomonės nekeičia, – ji dar nėra pametusi sveiko proto.
Kaip galėtume paaiškinti šį fenomeną? Būtų puiku, jei jo nebijotų imtis profesionalūs sociologai. Mūsų manymu, pirmiausiai turėtume atkreipti dėmesį į jaunimą. Apklausa rodo, kad didžioji dalis respondentų iki 29 metų amžiaus nesutinka homoseksualų porą laikyti šeima (2022 m. 50,6 proc.), bet tuo pačiu tarp jaunimo didžiausia dalis ir pritaria tokiai galimybei (33,1 proc.), ir nežino, ką atsakyti (16,5 proc.; didžiausia dalis tarp visų amžiaus grupių).
Šiuos duomenis galėtume gretinti su JAV vykdytais ilgalaikiais tyrimais, kurie parodė, jog net 80 proc. iš tų, kas būdami 14–18 metų abejojo dėl savo lytinės orientacijos, sulaukę 27–31 metų tokių abejonių nebeturėjo (G. Vaitoška, Homoseksualumas: ko nebeleidžiama pasakyti. Psichologiniai, medicininiai, moraliniai ir socialiniai potraukio tai pačiai gimčiai aspektai. Kaunas, Artuma 2019, p. 60; 123). Tai reiškia, kad jaunimas tiesiog subręsta. Jei būtų kitaip, statistika mums rodytų, kad homoseksualumo propaganda ir genderizmo indoktrinacija duoda vaisių – pritariančių skaičius nuosekliai didėtų. Tačiau yra priešingai: dabartinių keturiasdešimtmečių, kurie 2012 m. priklausė jaunesnei amžiaus kategorijai ir, tikėtina, panašiai kaip ir šiandieniniai jaunuoliai, palankiau žiūrėjo į homoseksualių asmenų „šeimos“ įteisinimą, dabar 12 proc. labiau nepritaria tokiai iniciatyvai (50,4 vs 62,4 proc.).
Atrodo, kad branda turi ne tik natūralią ir prigimtinę raidą. Manytina, kad tam didelę reikšmę turi tvirtai įaugęs šeimos pavyzdys ir modelis, kurio Lietuvos visuomenė nesutinka išsižadėti. Tai reiškia, kad iš esmės jaunimas pasitiki savo šeima ir tėvais, juos gerbia, pripažįsta jų autoritetą ir savo būsimą gyvenimą projektuoja pagal vyraujantį ir įprastinį šeimos modelį. Ir priešingai: suirusiose, nepilnose šeimose daug dažniau išauga polinkį į homoseksualumą turintys žmonės (G. Vaitoška, ibid., p. 28–38; 51; 62–67).
Tad neatsitiktinai pažengusio genderizmo šalyse siekiama apriboti tėvų valdžią vaikams, pvz., jų neinformuojant ar nepaisant jų valios, kai paaugliai specialiose „gydymo“ įstaigose leidžia žaloti savo kūną įsivaizduodami, kad taip keičia savo lytį. Kelias tokiam „gydymui“ jau klojamas ir Lietuvoje.
LGBT darbotvarkė ir partijos
2022 vasarą padaryta „Vilmorus“ apklausa labai aiškiai parodė, kaip su LGBT partnerystės siekiais koreliuoja pagrindinių Lietuvos politinių partijų elektoratas. Nenorėdami skaitytojų perdėm varginti skaičiais, apžvelkime partijas atstovavimo jų elektoratui požiūriu.
Nenuostabu, kad dauguma opozicijos partijų šiuo klausimu elgiasi nuosekliai: valstiečiai, Darbo partija, demokratai, Lenkų rinkimų akcija, Lietuvos regionų partija, kaip rodo jų atstovų balsavimas Seimo salėje, lygiai kaip ir jų elektoratas nepritaria nei homoseksualių asmenų partnerystės, nei Civilinės sąjungos įstatymui.
Lygiai taip pat puikiai savo elektoratui atstovauja ir Laisvės partija: jos rinkėjai šiuo klausimu partiją palaiko 96 proc. Daug įdomesnė padėtis su TS-LKD ir Lietuvos liberalų sąjūdžiu. Abiejų šių partijų elektoratas suskilęs: didžioji TS-LKD rinkėjų dalis (46,2 proc.) neremia homoseksualių asmenų šeimos įteisinimo, tam pritaria 37,6 proc., o 16,2 proc. (didžiausia dalis tarp visų partijų elektoratų) nežino, ką pasirinkti. Didelis abejojančiųjų skaičius tarp TS-LKD šalininkų veikiausiai rodo konfliktą tarp ištikimybės partijos vadovybei ir sąžinės balso.
LLS padėtis aiškesnė: 51 proc. pritaria, 42,9 – ne, o nuomonės neturi tik 6,1 proc. Abiejų partijų atveju matome, kad šis klausimas skaldo pačią partiją ir jų frakcijas Seime. Dalis Tėvynės sąjungos „krikščioniško“ sparno mėgina atstovauti didesnės partijos rinkėjų dalies nuostatoms, panašiai Liberalų sąjūdyje veikia neformali „agroliberalų“ grupė.
Tačiau pats keisčiausias atvejis Lietuvos politikoje šiuo klausimu – socialdemokratai. Jų elektoratas tvirtai laikosi prigimtinės šeimos nuostatų (Civilinės sąjungos projektui pritaria 11 proc., net 81,4 nepritaria ir tik 7,6 nežino), tačiau didžioji frakcijos Seime dalis elgiasi visiškai priešingai, o J. Sabatauskas, frakcijos seniūnas G. Paluckas, A. Sysas ir D. Šakalienė yra vieni iš aktyviausių šio sumanymo palaikytojų.
Savivaldybių rinkimai
2023 kovo 6 d. Lietuvoje įvyks savivaldybių ir jų merų rinkimai. Nuo jų priklauso, kaip bus tvarkomi mūsų miestai ir kaimai. Ir LGBT klausimas čia toli gražu nebus nereikšmingas. Nes nuo merų ir tarybų priklausys, ar savivaldybėje rimtai bus žiūrima į Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą ir ar bus remiami visuomenės nesantaiką kurstantys vieši renginiai.
Yra ir kitų, daug svarbesnių dalykų, nei erzinančios, bet dažniausiai mažai paveikios vaivorykštinės demonstracijos. Kaip matėme, LGBT ideologija reikalauja ardyti prigimtinę šeimą, nes tokioje šeimoje išaugę žmonės dažniausiai yra atsparesni genderizmo propagandai. Nacionaliniu lygiu šeimos instituto vertę siekiama sureliatyvinti įstatymų prievarta ją sulyginant su homoseksualių asmenų „šeima“.
Tačiau ta pati politika, tik kitokiomis priemonėmis, gali būti vykdoma ir savivaldybėse. Pavyzdžiui, kam meras ir savivaldybės taryba teiks pirmenybę, kuo nuoširdžiai ir negailėdami jėgų labiau rūpinsis – ar darželių ir mokyklų priežiūra ir statymu, ar gėjų klubų lengvatomis ir „praidais“? Nežinau, ar Vilniaus nesėkmės statant mokyklas nėra susiję su politine dabartinio mero orientacija. Nuo mero ir tarybos daugumos taip pat priklausys, kaip ir į ką orientuosis savivaldybės švietimo skyrius, kaip funkcionuos su parama šeimoms susijusios institucijos, ar, pavyzdžiui, bus patikrintos ir užkardytos „draugiškumą LGBT“ propaguojančios vaikų stovyklos (šios vasaros aktualija), pagaliau, kiek ir kokių, kokiomis spalvomis nudažytų, bus vaikų žaidimo aikštelių.
Artėjant rinkimams piliečiai ir pavieniui, ir organizuotai turėtų stebėti kandidatus į merus, sekti partijų žingsnius LGBT agendos klausimais. Pavyzdžiui, jei į merus kandidatuoja koks nors Seimo narys, labai pravartu ne klausyti, ką jis šneka, o pasižiūrėti, kaip jis balsavo, pavyzdžiui, dėl homoseksualų partnerystės ar Civilinės sąjungos.
Čia, beje, gali laukti ir malonūs netikėtumai: pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad kandidatas į jūsų miesto merus balsavo nepaisydamas genderistinės savo partijos pozicijos. Arba priešingai: galbūt koks nors Seime, opozicijai, tarkim, socialdemokratams priklausęs politikas balsavo už Civilinę sąjungą. Jei kandidatas nepriklauso Seimui, reikia žiūrėti, iš kokios jis partijos ar jos frakcijos, tačiau taip pat ir stebėti viešus jo pasakymus, pagaliau, tiesiai šviesiai paklausti susitikimų metu, koks jo požiūris į LGBT ideologijos skleidimą jūsų savivaldybėje.
Laisvos visuomenės institutas stengsis pagal išgales šiais ir kitais su šeimos ir gyvybės politika susijusiais klausimais informuoti Lietuvos rinkėjus.
