Baisus karas suvienijo visa, kas geriausia žmonijoje, sutelkė ir sustiprino, įtvirtino gerumą, širdingumą, tačiau didelei nuostabai tenka skaityti, išgirsti pacifistinių krikščionių pasisakymų, esą jie turį tik melstis ir nepalaikyti nė vienos kariaujančios pusės.
Apskritai, per įvairiausius žmogiškus siekius pagerinti Jėzaus mokslą, jis kai kuriais požiūriais tapo iškreiptas ir netgi nepatrauklus. Krikščionys neturėtų būti saldūs meilės skelbėjai, tačiau, deja, pasitaiko tokių, kurie sako, jog visus reikią mylėti, tačiau vos išgirdę kiek kitokią ar visai kitokią nuomonę, nei yra mokomi savo bažnyčioje, tuojau pat sukyla ir meilė išsisklaido lyg ryto migla.
Pirmame laiške tesalonikiečiams penktame skyriuje parašyta: Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! O korintiečiams Paulius sako: „Ar nežinote, kad šventieji teis pasaulį? O jeigu teisite pasaulį, tai nejaugi nesugebėtumėte išspręsti menkučių bylų? Ar nežinote, kad mes teisime angelus, tad juo labiau – kasdienius dalykus?” Tad iš tikrųjų, turėdami tokį didį pašaukimą nejaugi neįstengsime suprasti nesudėtingų dalykų?
Evangelijoje pagal Matą 5,9 aiškiai parašyta: „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.“ Įsiklausykite į lietuvišką žodį – taikdariai, kuris tiesiogiai nurodo į aktyvią poziciją „daryti taiką“.
Atsakingai sakau – Jėzaus mokiniai kaip niekas kitas privalo priešintis blogiui. Visas Šv. Raštas kalba apie tai, kad kiekvieno pareiga ginti silpnesnį už save, padėti tam, kuriam reikia pagalbos.
Kaip įstengsime vykdyti pamatinius įsakymus, pavyzdžiui, gerbk tėvą ir motiną, kaip apsaugosime savo šeimą, vaikus, jeigu bijosite pasipriešinti tironui ir diktatoriui, jaukiančiam viso pasaulio taikų gyvenimą?
Antrame laiške Timotiejui antrame skyriuje parašyta: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui..“ Krikščionims patinka cituoti kai kurias Dovydo psalmes, pavyzdžiui 23, 91. Tačiau karaliaus Dovydo psalmėse labai dažnai kalbama ir apie priešus ir apie jų sunaikinimą.
Neišsigąskime, kad dabar viskas aplinkui tarsi skilinėja, dūžta…
Tiesą sakant, dar iki neseniai maniau, kad dabar tas nėra aktualu, kad verčiau priešus draugais paversti, bet ne linkėti jiems pražūties. Kokios artimos būtent dabar tapo tos Dovydo mintys!…
Kad ir Psalmėje 59: „…Tebūna jie pagauti savo pačių puikybės! Kadangi jie keikiasi ir meluoja, sunaikink juos įniršęs, – sunaikink juos visiškai, – jog būtų žinoma iki pat žemės pakraščių, kad Dievas viešpatauja”.
Visgi tada, kai Dovydas (nemažai jo psalmių, kuriose jis nusižeminęs išpažįsta savo prasižengimus, tad nesijautė tobulas teisuolis) linki priešams baisiausio galo, pirmiausia pabrėžia, kad jaučiasi teisus to prašydamas.
Patarlių knygoje 24 skyriuje parašyta: „Nesidžiauk, kai krinta tavo priešas, tenedžiūgauja tavo širdis, kai jis parpuola, kad Viešpats, tai matydamas, nebūtų nepatenkintas tavimi ir neatitrauktų savo pykčio nuo tavo priešo.”
Tenedžiūgauja tavo širdis matant žūstančius priešus…. Kodėl? Todėl, kad mūsų pačių širdys, tokios brangios Dievui, arba kursto karą arba jį kovodamos skelbia pergalę. Dievas yra vienas, ir visa yra Jame. Jo kūrinija lyg vientisa simfonija ir mūsų visų pareiga gražinti pasaulį iš chaoso į kuo didesnę tvarką.
Neišsigąskime, kad dabar viskas aplinkui tarsi skilinėja, dūžta – Dievo galybe, Jo žodžio galia iš chaoso ir vėl rasis, gims šviesi diena. Visų svarbiausia mums, kūrybos dalininkams štai kas – „Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai.” Patarlių 4 skyrius.
Kodėl tai sakau? Trokšdami tiesos pergalės pirmiausia rūpestingai saugokime nuo bet kokio blogio savo širdį – o tai nelengva kova – ir nepradėkime savo šaly raganų medžioklės, nekelkime karų žodžiais, nesijauskime teisesni už teisius, labiau pasikliaukime amžinu, nesunaikinamu Teisingumu, griežtu, labai griežtu blogiui, bet gailestingu iš širdies apgailintiems savo kreivus kelius.
