Sausio 13-oji Lietuvos istorijoje yra tinkama proga permąstyti esminius valstybės gyvenimo ir išgyvenimo principus. Tada, nepalūžę, vis iš naujo ieškome stiprybės šaltinių, kurie padėtų išlikti dinamikos persunktuose geopolitikos verpetuose.
Šalies istorija užbaiginėja vieną iš ciklų ir, regis, grįžo ten, kur buvome lemtingąją 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Ten gautos pamokos vėl tampa aktualios kalbant apie visos mūsų valstybės ateitį dabar.
Įprasti Europos saugumo stulpai susvyravo. Po praeitų metų gruodžio 5 d. paskelbtos naujos JAV Nacionalinio saugumo strategijos (angl. National Security Strategy, NSS) buvo perbraižytos JAV užsienio ir vidaus politikos kryptys. Strategijos žinia paprasta: „Pirmiausia – Amerika“. Ir taškas.
Pagrindinės nuostatos taip pat aiškios: sienų apsauga stabdant imigraciją, ekonominis savarankiškumas, technologinė plėtra ir viršnacionalinių institucijų įtakos mažinimas. Saugumas svarbus, bet pirmiausia – Amerika. Kiekvienas atsakingas už savo kiemą.
Grįžkime į Sausio 13-ąją. Anuomet, stovėdamas prie Parlamento rūmų, tvirtai žinojau, kad egzistuoja Geresnis Pasaulis. Supratau, kad noriu ten būti, kad Lietuva – to pasaulio dalis, tik reikia pasistengti, nepalūžti, iškentėti. Sitkūnų laužai buvo vilties, kad esame girdimi pasaulyje, garantas.
Viskas bus gerai, kartojome vienas kitam.
Taip ir nutiko. Mūsų valstybė integravosi į NATO, ES ir kitas globalias organizacijas. Radosi „saugumo skydas“, kuris leido mums atsipalaiduoti, manyti, kad pasaulis yra švelnus ir pūkuotas. Tačiau po naujosios JAV Nacionalinio saugumo strategijos paskelbimo vėl visi drauge „atsiradome“ prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Dega įsivaizduojami laužai, skamba dainos, bet nežinia tik stiprėja. O klausimas labai paprastas: teks gintis patiems ar vis gi sulauksime pagalbos?
Ciklas grįžo į pradinį tašką. Regis, vėl gyvename Sausio 13-osios laikotarpiu. Tik ji, antroji versija, dabar galioja visai Europai, ne tik Lietuvai. Ir štai dėl ko:
1. Europa iki šiol gyvena savo susigalvotoje realybėje (Vakarų civilizacijos iškovojimai nuo Antikos: teisės viršenybė, privati nuosavybė, kiekvieno asmens vertingumas ir t.t.). Europiečiai iki šiol įsivaizduoja, kad visas pasaulis turi gyventi būtent taip. Bet pasauliui nusispjaut. Jis turi daugiau galimų scenarijų.
vėl gyvename Sausio 13-osios laikotarpiu. Tik ji, antroji versija, dabar galioja visai Europai, ne tik Lietuvai.
2. Vadinamoji Europa yra mažėjanti pasaulio dalis. Bandymas gyventi remiantis XVIII–XIX a. pasaulio samprata yra kelias į savinaiką. Europa nebėra kolonijinė, ji nebeturi jėgų ir tikėjimo. Tai visiems žinomų mielų senienų prigrūsta antikvariato parduotuvė šalutinėje globalaus miesto gatvėje.
3. Europos Sausio 13-oji įmanoma todėl, kad dabarties laiku bet kokie valstybių, civilizacijų sugyvenimo principai galioja tik tiek, kiek esama galios juos apginti.
Visa tai atvirai išsakius, kyla labai aiškūs ir istoriškai neišvengiami klausimai: ar Lietuva gali tapti Europos Televizijos bokštu? Ar tarp europiečių vis dar yra tokių, kurie moka ne tik dainuoti, bet ir giedoti? Kas susirinks prie Bokšto jei puls ordos? Ir, ko gero, svarbiausias iš klausimų: kas bus (jei bus) Europos Landsbergis.
