Menkas „malonumas“ šiais laikais būti kunigu! Viena vertus, esame įtariami (kai kuriais atvejais ir teisingai!!) įvairiausiais piktnaudžiavimais, išnaudojimais ir visokiais kitokiais papiktinimais, kita vertus, vis labiau ir labiau, tai vienur, tai kitur prasiveržia kalbos apie tai, kad Bažnyčia ir Jos struktūra yra nusenusios, „susidėvėjusios”, „neatitinkančios laiko dvasios”, pasigirsta svarstymai apie vyrų kunigystės panaikinimą arba nors celibato tradicijos nutraukimą.
Tiesa, vis skalambija mūsų tautos žinovai, kad didžiausią žalą daro klerikalizmas. Taip, sutinku, kad klerikalizmas daro žalą ir yra daug piktnaudžiavimų juo. Tačiau tie iš mūsų, kurie nesijaučia pernelyg „klerikalūs“ ir nėra padarę piktnaudžiavimų, dėl kurių galėtų sau priekaištauti, vaikšto su liūdna etikete ant kaktos! Juk „jūs visi tokie!“
Tenka vis pasiskaityti apie tai, kas vyksta kitose šalyse, o ypač prancūzakalbėse. Belgijoje Lježo vyskupijoje neseniai buvo platinama peticija, kurią pasirašė keletas žmonių. Jos pavadinimas: „Grąžinkime Bažnyčią Dievo tautai!“, o po antrašte – prierašas „Padaryti galą klerikalizmui”. Siūlomas sprendimas gana paprastas: panaikinti kunigų šventimus! Jame sakoma: „Pasauliečių ir kunigų skirtumas nėra pirmųjų krikščionių bendruomenių struktūrinis veiksnys”.
Tačiau kas yra šventimai? Ar tai nėra tiesiog krikščionių bendruomenės, bendrystėje su vyskupu, tam tikro vaidmens, kurį joje atlieka konkretus asmuo, pripažinimas? Sakramentinis vaidmuo, taip, bet pagal tradiciją kunigų atveju – per jį taipogi ateinantis vadovavimo ir mokymo vaidmuo; diakonų atveju – tarnystė vargšams ir Evangelijos skelbimas. Rankų uždėjimas yra jiems padedančios Šventosios Dvasios ženklas.
Akivaizdu, kad šios pareigos kartais nuslysta link valdžios troškimo ir sugedusio pasinaudojimo ja. Klerikalizmas kelia grėsmę kiekvienai žmonių grupei ir gali paveikti tiek kunigus, tiek ir pasauliečius. Žinoma, kunigai yra tokioje padėtyje, kuri daro juos labiau pažeidžiamus šiuo klausimu. Tačiau jie neturi „klerikalizmo monopolio“. Apskritai visuomenė taip pat nėra apsaugota nuo klerikalizmo, net jei jis pas juos ir vadinamas kitais vardais.
Mano rūpestis panašus į Lježo brošiūros autorių: padaryti galą klerikalizmui, žinoma, bet stengiantis pačiam jam nepasiduoti. Tačiau nemanau, kad Vatikano II Susirinkimo pabrėžto skirtumo tarp bendrosios tikinčiųjų kunigystės ir tarnaujančiosios kunigystės panaikinimas yra išeitis. Naujajame Testamente aiškiai sakoma, kad per krikštą esame kunigų tauta (karališkoji kunigystė).
Tačiau šiai tautai tarnauja tam tikri žmonės. Nuo pat pirmųjų amžių bendruomenės buvo struktūruotos. Jėzus išsirinko dvylika apaštalų, kurių lyderiu tapo Petras; Jėzaus mokiniai keliavo, steigė bendruomenes ir po savęs paliko bendruomenių vadovus, savo įpėdinius; Paulius įsteigė vyresniuosius ir rašė savo bendradarbiams Titui ir Timotiejui; Ignotas Antiochietis, miręs 110 m., jau kalbėjo apie vyskupo vaidmenį.
Klerikalizmas kelia grėsmę kiekvienai žmonių grupei ir gali paveikti tiek kunigus, tiek ir pasauliečius.
Net sociologiniu lygmeniu kiekviena žmonių grupė turi turėti nors minimalią struktūrą ir hierarchiją. Klerikalizmas yra pavojus. Tai tiesa. Tačiau jo – kaip struktūrinio vieneto (t.y. klero) – nebuvimas taip pat pavojingas. Valdžios siekis visada ir visur sugebės rasti savo kelią, nesvarbu, hierarchija yra ar jos nėra. Demokratinė utopija norėtų, kad tikėtume, jog visi yra lygūs. Taip, visi yra lygūs savo orumu. Tuo abejoti neverta. Tačiau ne visiems tenka vienodas vaidmuo ir vienoda atsakomybė visumos atžvilgiu.
Galime norėti renkamų Bažnyčios tarnų, moterų įšventinimo ir kitų pokyčių, tačiau išeitis nėra panaikinti kokią nors tarnystę. Atsižvelgdami į tai, turime peržiūrėti, kaip prie šių tarnysčių prieinama, kaip joms yra rengiama, kas joms rengia, kaip jos veikia, kaip dalijamasi atsakomybe, kur ir kaip užkirsti kelią piktnaudžiavimui, ir, be abejo, taip pat ieškoti naujų tarnysčių, pritaikytų besikeičiančiam pasauliui ir šiandienos Bažnyčiai su jos amžių patirtimi ir troškimu atsiliepti į šių laikų žmogaus dvasinį alkį.
Taip, Bažnyčia yra visų reikalas, tačiau mums visada reikės, kad kas nors nuplautų kojas savo broliams ir seserims, kaip Jėzus Didžiojo ketvirtadienio vakarą. Bažnyčia yra visų reikalas, bet kaip sakė garsus praėjusio amžiaus katalikų teologas Karlas Rahneris: „Bažnyčia yra sena moteris, bet Ji yra mano Motina ir todėl aš neturiu jokios teisės Ją mušti!“
