Blaise’as Pascalis (Blezas Paskãlis) matematiniais skaičiavimais įrodė Dievo egzistavimą. Vasarą sukako 400 metų, kai gimė žinomas matematikas ir fizikas, rašė „CNE News”.
Pascalis buvo prancūzų matematikas, fizikas, filosofas ir rašytojas. Jis samprotavo, kad tikėjimas į Dievą yra geriausia, ką žmogus gali padaryti. Nes jei tai tiesa, žmogus laimės viską. O jei tai netiesa, žmogus nieko nepraras.
Šio argumento paprastumas yra stulbinantis, – laikraščiui „Reformatorisch Dagblad” sako matematikas ir fondo „Blaise Pascal” garbės prezidentas Cédric Villani. Jį žavi tai, kad Paskalis naudojo tikimybių skaičiavimus religiniame kontekste. „Nemanykite, kad Paskalis, viena vertus, yra matematikas, kita vertus, filosofas. Tikslieji mokslai sudaro jo mąstymo ir raidos centrą”, – pabrėžia C. Villani.
Visuotinė Lietuvių enciklopedija rašo, kad prancūzas žmogų vaizdavo kaip nieką begalinėje Visatoje, bet kartu ir kaip didį, pajėgų pažinti ir užvaldyti esamybę, mąstymu aprėpti visą būtį. Skyrė matematinę (abstraktus, taisyklėmis pagrįstas mokslinis samprotavimas) ir įžvalgią (siekimas tiesos remiantis intuicija ir spėjimu, be įrodymų ir aiškių pagrindų) dvasią.
Žmogus, kaip baigtinė ir begalinė būtybė, yra prieštaravimas savyje, apmąstydamas save tampa nesuvokiamybe, rašoma enciklopedijoje.
Širdį mąstytojas aiškino kaip ypatingą gebėjimą pažinti antgamtinius dalykus. Kildama pažinimo pakopomis proto logika prieina begalybės paslaptį ir širdies logikos skatinama paneigia save.
Žmogaus protas nepajėgia pateikti atsakymo apie išganymo tikrumą, jį garantuoja tik asmeninė religinė patirtis, teigė B. Pascalis.
Jis suformulavo principą, vadinamą Pascalio lažybomis (pranc. le pari de Pascal): pasiryžimas tikėti yra tarsi lažybos, kuriose žmogus nieko nepraranda, bet gali laimėti viską.
Pascalis išrado viską – nuo skaičiuotuvo iki švirkšto, primena „CNE News”.
Visuotinė Lietuvių enciklopedija skelbia, kad „svarbūs jo darbai daugelyje matematikos sričių: atrado bendrą sveikųjų skaičių dalumo požymį, pateikė originalų binominių koeficientų skaičiavimo metodą (vadinamąjį Pascalio trikampį; aritmetinis trikampis), apibrėžė matematinės indukcijos metodą ir juo naudojosi, plėtojo figūrų tūrio ir jų paviršių ploto integralinius skaičiavimo metodus, pagrįstus geometrija. 1654, pradėjęs domėtis azartiniuose lošimuose pasitaikančių atsitiktinių įvykių vertinimu, ėmė susirašinėti su P. de Fermat; šie laiškai laikomi tikimybių teorijos kūrimo pradžia”.
Blaise’as Pascalis gimė 1623 m. birželio 19 d. Prancūzijos Klermono-Ferano mieste. Būdamas trejų metų neteko motinos, kaip pasakoja Katholisch.de. Jau jaunystėje jis itin domėjosi matematika. 1642 m. jis paskelbė apie savo pirmąjį išradimą – skaičiuotuvą. Vėliau jis gilinosi į tokius klausimus kaip oro slėgis, vakuumas ir išrado švirkštą.
Nors jo šeima nebuvo labai religinga, tai pasikeitė, kai jie susipažino su olandų vyskupu Kornelijumi Jansenu. Po šio susitikimo Pascalio jaunesnioji sesuo norėjo įstoti į vienuolinį ordiną. Pats Pascalis nuolatinį kojų skausmą ėmė laikyti Dievo ženklu. Jis nusprendė gyventi pamaldžiai. Sakoma, kad 1654 m. patyrė mistinį pabudimą. Po to jis dar reguliariau lankė savo seserį vienuolyne.
Paskalis mirė 1662 m. rugpjūčio 19 d., būdamas 39 metų.
Prancūzijos Roger-Quilliot muziejuje, esančiame Pascalio gimtinėje Klermon-Ferane, galima aplankyti parodą apie Pascalį, kuri veiks iki spalio 15 d.
Pascalio mąstymas vis dar vertingas, teigia buvęs Nyderlandų protestantų bažnyčios generalinis sekretorius dr. Arjanas Plaisieras laikraštyje „Reformatorisch Dagblad”. Jis Pascalio mąstymą vadina giliu ir reto originalumo ir yra parašęs daktaro disertaciją apie Pascalį ir Nyčę.
A. Plaisieras pažymi, kad Pascalio krikščioniškojo tikėjimo apologijos šerdis yra Biblijos tekstas iš Izaijo knygos: „Iš tiesų tu esi Dievas, kuris slepiasi, Izraelio Dieve, Gelbėtojau”. Pascalis padarė išvadą, kad Dievas nėra žmogaus samprotavimų išvada, bet jį galima rasti paslėptose vietose. „O kai Jį randi, pasirodo, kad Jis yra Dievas, kuris tave paliečia, pripildo džiaugsmo, nuolankumo, pasitikėjimo ir meilės”, – sakoma gerai žinomame Pascalio teiginyje.
Kitas garsus jo posakis skamba taip: „Dievas yra ne filosofų ir mokslininkų Dievas, bet Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas. Jis yra Jėzaus Kristaus Dievas ir dovanoja džiaugsmą, ramybę ir saugumą. Dievas yra paslėptas Raštuose, Gelbėtojo žmogiškame kūne ir kraujyje. Ten Jis taip pat save apreiškia”.
Pascalis taip pat tikėjo žmogaus sugedimu. Savo garsiojoje knygoje „Pensées”, lietuviškai „Mintys”, jis rašo, kad žmonių širdys žino apie savo egzistencijos tuštumą, kurią gali patenkinti tik Dievas. Pasak jo, žmonės turi įgimtą suvokimą, kad jie yra maži padarai milžiniškoje visatoje, kaip pabrėžia istorikas Bartas-Janas Spruytas (Bratas Janas Spruitas) laikraštyje „Reformatorisch Dagblad”.
Pascalis šiuos vidinius įsitikinimus vadina „šlovingosios Adomo būsenos liekanomis”. Dėl šių liekanų atsiranda neramus Dievo troškimas, aiškina jis. Tačiau mąstytojas taip pat pabrėžia, kad žmogus negali išgydyti savo klaidingos orientacijos, tai gali įvykti tik per Dievo malonę. Iš prigimties žmogus visada stengiasi ignoruoti šį žinojimą, bėgdamas į pramogas ir kitus dalykus.
Kai B. Spruytas skaitė šias ištraukas su keliais mokiniais, jis nustebo, kad jie taip nuostabiai suprato tekstus „šiais interneto, socialinės žiniasklaidos ir „Netflix” laikais”.
Pascalio samprotavimai tebėra aktualūs net ir šiais sekuliarizacijos laikais, pabrėžia Arjanas Plaisieras savo straipsnyje. Pirma, Pascalis atskleidžia racionalizmo, kuris tiki tik tuo, ką galima suprasti, tuštumą. Dėl šio racionalizmo Dievas išnyksta iš visuomenės.
Antra, Pascalis pabrėžia, kad žmonės yra ne tik fizinės būtybės. Jis teigia, kad egzistuoja ir antgamtinis matmuo, iš kurio kyla dvasiniai klausimai.
Pasak Paskalio, pavojinga, jei žmogus ignoruoja savo amžinąjį tikslą. Jis pabrėžia, kad tai veda į amžinąją mirtį. Plaisieras įspėja, kad šiais laikais tai vyksta plačiu mastu. Jis pabrėžia, kad vis svarbiau įsiklausyti į Pascalį, kuris sako, jog kasdienybėje svarbu tarnauti Dievui ir gyventi pagal tai, kam esame skirti: šlovinti, mylėti ir garbinti Dievą bei mylėti savo artimuosius.
