Po ataskaitos paskelbimo popiežiaus emerito vyskupystės Bavarijoje metai atsidūrė dėmesio centre. Teisinga priminti Benedikto XVI kovą su pedofilija bažnytinėje terpėje ir jo norą per savo pontifikatą susitikti su aukomis, išklausyti jas ir paprašyti atleidimo, rašo Šventojo Sosto komunikacijos dikasterijos redakcijų direktorius Andrea Tornielli (Andrėja Tornjelis).
Žodžiai, pasakyti per spaudos konferenciją, skirtą ataskaitai apie seksualinį išnaudojimą Miuncheno vyskupijoje, ir septyniasdešimt du dokumento puslapiai, skirti trumpai kardinolo Josepho Ratzingerio vyskupystei Bavarijoje, pastarąją savaitę užpildė laikraščių puslapius, sužadino komentarų, kartais labai aštrių, bangą.
Popiežius emeritas, padedamas savo bendradarbių, nevengė atsakyti į pačios Miuncheno vyskupijos užsakyto teisinio tyrimo klausimus, skirtus parengti ataskaitai, kurioje nagrinėjamas labai ilgas laikotarpis – nuo kardinolo Michaelio von Faulhaberio iki dabartinio kardinolo Reinhardo Marxo vadovavimo vyskupijai.
Benediktas XVI į klausimus atsakė 82 puslapių apimties raštu, po to, kai galėjo susipažinti su kai kuriais dokumentais vyskupijos archyvuose. Kaip ir buvo galima nuspėti, ketveri su puse metų Ratzingerio vadovavimo Bavarijos vyskupijai monopolizavo komentuojančiųjų dėmesį.
Kai kurie kaltinimai buvo žinomi daugiau nei dešimt metų ir jau buvo paskelbti žinomose tarptautinės žiniasklaidos priemonėse.
Šiuo metu kalbama apie Ratzingerio atsakomybę keturiais atvejais, jo asmeninis sekretorius monsinjoras Georgas Gänsweinas pranešė, kad popiežius emeritas paskelbs išsamų pareiškimą, kai baigs nagrinėti ataskaitą. Kol ji pasirodys, galima priminti vienareikšmį šių nusikaltimų pasmerkimą, visuomet pabrėžtą Benedikto XVI, ir prisiminti, kas Bažnyčioje buvo padaryta nuo jo pontifikato pradžios.
Nepilnamečių seksualinis išnaudojimas yra baisus nusikaltimas. Ir tam tikra prasme dar bjauresnis, kai jis vykdomas dvasininkų. Tai be paliovos kartojo du paskutiniai popiežiai: tai, kad vaikai, tėvų patikėti kunigams ar vienuoliams, kad šie ugdytų jų tikėjimą, patyrė smurtą, šaukiasi Dievo keršto. Neleistina, kad jie taptų seksualinių grobuonių, besislepiančių už bažnytinio rūbo, aukomis.
Iškalbingiausi žodžiai šia tema yra ištarti paties Jėzaus: geriau būti įmestam į jūrą su girnapuse ant kaklo, nei papiktinti mažutėlius.
Nereikia pamiršti, kad J. Ratzingeris, kuris paskutiniame šv. Jono Pauliaus II, su kuriuo artimai bendradarbiavo, pontifikato etape, dar būdamas Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu, jau kovojo su šiuo reiškiniu, o pats tapęs popiežiumi paskelbė itin griežtas normas dėl išnaudojimo atvejų bažnytinėje aplinkoje, tikrus ir specialiai kovai su pedofilija skirtus įstatymus.
Be to, Benediktas XVI savo konkrečiu pavyzdžiu paliudijo būtinybę skubiai keisti mąstyseną, kuri tokia svarbi kovojant su seksualinio išnaudojimo reiškiniu, keisti elgesį: įsiklausyti į tai, ką pasakoja aukos, ir būti arti jų, visada prašyti atleidimo. Pernelyg ilgai smurtą patyrę vaikai ir jų tėvai, vietoj to, kad būtų pripažinti sužeistais asmenimis, kuriuos reikia priimti ir palydėti gydymo keliu, buvo atstumiami. Deja, nuo jų dažnai būdavo nusigręžiama ir jie net būdavo pavadinami Bažnyčios ir jos gero vardo priešais.
Būtent Josephas Ratzingeris buvo pirmasis popiežius, kuris per savo apaštališkąsias keliones pradėjo susitikinėti su išnaudojimo aukomis. Tai Benediktas XVI, priešingai įvairių vadinamųjų ratzingeriečių manymui, Airijoje ir Vokietijoje kilus skandalų audrai, atskleidė atgailaujančios Bažnyčios, kuri nusižemindama prašo atleidimo, jaučia siaubą, gailestį, skausmą, užuojautą ir artumą, veidą.
Būtent šiame atgailos vaizdinyje slypi Benedikto žinios esmė. Bažnyčia nėra verslas, jos neišgelbės vien geroji praktika ar griežtų ir veiksmingų, nors ir būtinų, taisyklių taikymas. Bažnyčia turi prašyti atleidimo, pagalbos ir išgelbėjimo to Vienintelio, kuris gali tai suteikti, iš Nukryžiuotojo, kuris visada buvo aukų, o ne piktadarių pusėje.
Skrisdamas į Lisaboną 2010 m. gegužę Benediktas XVI itin aiškiai pripažino, kad „Bažnyčios kančios kyla būtent iš Bažnyčios vidaus, iš nuodėmės, kuri egzistuoja Bažnyčioje. Nors tai visada buvo žinoma, tačiau šiandien mes tai matome išties bauginančiu būdu: kad didžiausi Bažnyčios persekiojimai kyla ne dėl išorės priešų, bet iš nuodėmės Bažnyčios viduje, todėl Bažnyčiai labai reikia iš naujo mokytis atgailos, apsivalyti, mokytis atleidimo, be ir būtino teisingumo. Atleidimas nepakeičia teisingumo.“
Tiek prieš šiuos žodžius, tiek po jų esama konkrečių faktų Benedikto kovoje su pedofilijos rykšte dvasininkijos tarpe. Viso to negalima nei pamiršti, nei ištrinti.
Miuncheno ataskaitoje, kuri, reikia prisiminti, nėra nei teisminis tyrimas, nei, tuo labiau, galutinis nuosprendis, pateiktos gairės, kaip viską atitaisyti, padės kovoti su pedofilija Bažnyčioje, jei tai nevirs lengvomis atpirkimo ožių ir skubotų nuosprendžių paieškomis. Tik to išvengdamos jos galės prisidėti prie teisingumo paieškų tiesoje ir prie kolektyvinio sąžinės tyrimo dėl praeities klaidų.