Pataruoju metu pasipylė tokia valdančiųjų retorika, jog atrodytų, kad jiems specialiai kažkas pataria kalbėti tai, kas labiau priešina ir erzina. „Bailys“, „aukštam ir gražiam paūmėjimas“, „tikiuosi jie neišgyvens“, „jų rankos kraujyje“, „o kas dar nepadaryta“ ir t.t. Ir tai tik dalis retorikos, kurią girdim šių dienų kontekste.
Kai kas iš komentatorių ar politologų tai pavadino nepagarba, patyčiomis ir t. t. Tačiau manau, kad situacija yra daug sudėtingesnė ir blogesnė nei tiesiog neapykantos kalba ar patyčios. Tai, kas dabar vyksta, man yra panašu į beviltiškumo ir bejėgiškumo ar net baimės apraiškas. Aštuonis metus sėdėjus ant opozicinio suolelio ir pagrindine veikla buvus paplepėjimą, pavykusius ir nepavykusius bandymus jaukti įstatymų priėmimus Seime, stabdyti reformas, kurias dabar reikia daryti patiems, pagaliau gavus valdžią vien spaudos pranešimais situacijos nesuvaldysi. Kad ir kiek tie pranešimai kainuotų, kad ir kaip gražiai pranešėjai būtų vizažistų padažyti. Pamenu vienas iš dabartinių Seimo vicepirmininkų anoje kadencijoje man prasilenkiant pasakė: mes mokame būti opozicija. Sunku būtų nesutikti. Tačiau to neužtenka.
Neabejoju iš vaikystės prisimintumėt istorijų, kuomet į kampą bendraamžių įvarytas vaikas bejėgiškai bando apsiginti iš pykčio vardindamas visus žinomus keiksmažodžius, pravardžiuodamas nedraugus, sakydamas kokie jie patys yra menkystos (na vaikų kiemo žargono nebandysiu atkartoti), o jau visiškai praradęs viltį dar pabandydavo pasakyti, kad pasiskųs kam nors iš suaugusiųjų.
Perdegę, įsibaiminę, jau ir fiziškai išsekę. O nepraėjo dar nė metai.
Toks elgesys būdingas ne tik žmonėms. Beviltiškai išerzintas ir apakęs iš baimės net ir ramiausias namų gyvūnėlis gali įkąsti ar kitaip sužaloti šeimininką bei vaikus. Baimė ir neviltis. Noras išgyventi ir apsiginti.
Štai taip dabar atrodo mūsų valdantieji. Perdegę, įsibaiminę, jau ir fiziškai išsekę. O nepraėjo dar nė metai. Sveikatos apsaugos ir vidaus reikalų ministrai darosi vis mažiau panašūs sveikus žmones, o vaizdžiau tariant – nyksta tiesiog akyse. Ir nieko pasiaukojančio čia nėra. Tai yra situacija, kurioje pervargę, persigandę (ministras jau atvirai kalba apie persekiojimo ir kitas baimes, baimę klausimų per Vyriausybės valandas) labai rizikuoja priiminėti neadekvačius sprendimus. Ir juos priiminėja. Sprendimai darosi absoliučiai eklektiški, padriki ir reaktyvūs.
Premjerė negali to nematyti. Nelegalių migrantų krizė tikrai nesibaigė ir neaišku kuo baigsis, sveikatos sistema perkaista ir jau yra pervargusi bei išsekusi, o ką jau kalbėti apie planuojamas grandiozines reformas. Tokioje situacijoje jau reikėtų ne apie arklius brastoje kalbėti, o galvoti ką reikės daryti artimiausioje ateityje. Baimė nebus geras patarėjas ir arogantiškų pasisakymų neužteks. Jie kaip tik kurstys pyktį ir gal net fizinę agresiją visuomenėje. Būtų pats laikas kai kam Vyriausybėje pasakyti ačiū, kad stengėtės ir išlydėti į kitus garbingus darbus. O valdančioji dauguma turi ieškoti, o jei reikia ir panaudodama partinį politinį spaudimą savo viduje rasti tinkamas pamainas ministrams.
