Lietuvai kartu su ES grimztant į demografinę bedugnę, siūlomi įstatymo pakeitimai, kurie esą padėtų spręsti mažėjančio gimstamumo problemą. Siūloma leisti pagalbinį apvaisinimą taikyti nesusituokusioms nevaisingoms poroms ir vienišoms „nevaisingoms“ moterims. Nors save su „laisve” asocijavusios partijos Seime neliko, jų idėjos, panašu, niekur nedingo. Jos skinasi kelią per palankius Konstitucinio Teismo teisėjus ir per tuos, kuriems atrodo, kad demokratijoje renkamų politikų atspindima visuomenės nuomonė yra atgyvena. Nerkime į detales.
Pradėkime nuo galbūt paprastesnės situacijos – nesusituokusių porų. Konstitucinis Teismas teigia, kad sveikatos paslaugos (pagalbinis apvaisinimas) esą neturėtų priklausyti nuo žmogaus socialinio statuso. Save liberaliais laikantys politikai aiškina, kad ne valstybės reikalas nustatyti, kas ir kaip turėtų gyventi, o santuoka esą yra atgyvenęs konstruktas.
Iš tiesų sveikatos paslaugos neturėtų priklausyti nuo socialinio statuso, tačiau pamirštama, kad šiuo atveju tai nėra vien tik sveikatos paslauga. Kalbame apie būsimą žmogų, kuris kol kas neturi jokio sveikatos paslaugų poreikio. Jis turi poreikį augti saugioje ir pilnavertėje (socialiai, psichologiškai ir kt.) aplinkoje. O tokią galimybę geriausiai galėtų užtikrinti abu tėvai.
Bet kuri nesusituokusi pora labai greitai gali išspręsti paslaugų prieinamumo „problemą“ – susituokdama. Ir tam tikrai nereikia bažnytinės santuokos. Pakaktų civilinės. Tačiau to nenorima. Kodėl? Kodėl bijoma įsipareigoti vienas kitam, jei planuojama įsipareigoti būsimam vaikui, kuriuo tam tikromis aplinkybėmis gali tekti rūpintis iki 24 metų? Daroma prielaida, kad vaikui įsipareigoti pavyks? Baikit – nemanau. Tikėtina, kad žmogus, kuris savo asmeninę laisvę vertina labiau nei galimus įsipareigojimus, toks ir liks. O tada jau laikykitės.
Dažnoje diskusijoje apie demografiją tenka skaityti komentarus apie moteris su vaikais paliekančius vyrus, nemokamus alimentus ir pan. Tačiau tuo pat metu siekiama panaikinti net ir labai minimalias kliūtis tokiems reiškiniams dar labiau plėstis. Tokiose porose, „susimetusiose skudurus“ ir vėliau išsilaksčiusiose kiekvienam į savo pusę, neatmestina, kad tėvystę dar teks įrodinėti atliekant DNR tyrimus. Lengviau nebus – bus tik sunkiau. O jei kalbama apie tai, ar valstybė gali kažkur kištis, ar ne, pacituosiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio nuostatas:
„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.“
Manau, labai aišku, kad ne tik Konstitucijos rengėjai turėjo aiškų supratimą, kas ir kaip, bet tam pritarė ir didžioji dalis Lietuvos gyventojų, referendume patvirtinusių šią Konstituciją. Santuoka, sutuoktiniai, iš jų kylantys vaikai, tėvas ir mama buvo sąvokos, kurios tuomet niekam nekėlė klausimų ar abejonių.
Tačiau grįžkime prie įstatymo siūlymų. Pagal įstatymo projektą nesusituokusios poros turės kažkokiu būdu įrodyti, kad metus gyvena kartu. Kitaip tariant, užuot sugaišusios vos kelias valandas santuokai užregistruoti, jos turės vargti ir rinkti įrodymus, kad jau metus gyvena kartu ir veda bendrą ūkį. Todėl logiškiausia būtų neapkrauti porų, institucijų ar medikų bereikalingu darbu ir tiesiog palikti santuoką kaip būtiną sąlygą.
Pereikime prie vienišų moterų. Pabandykime įsivaizduoti, kad įstatymo pataisos iš tiesų teikiamos tam, kad vienišos nevaisingos moterys galėtų gauti pagalbinio apvaisinimo procedūras. Pradėkime nuo to, kad jei moteris iš tiesų yra vieniša, jos nevaisingumas geriausiu atveju gali būti tik teorinis. O tą teoriją patikrinti būtų galima tik tuo atveju, jei moteris bent laikinai taptų nebe vieniša. Seimo narė J. Sejonienė viešose diskusijose teigia, kad nevaisingumą vertins medikai pagal metodikas.
Pažiūrėkime, kaip apibrėžiamas nevaisingumas. Tarptautinė informacijos apie nevaisingumą sklaidos taryba pažymi du nevaisingumo kriterijus: pora nepastoja per vienerių metų laikotarpį, kai praktikuoja lytinius santykius be jokios kontracepcijos; jei moteris vyresnė nei 35 metų, šis laikotarpis sutrumpinamas iki šešių mėnesių. Taip pat nevaisingumu laikoma situacija, kai moteris nepajėgia išnešioti kūdikio iki gimdymo termino.
Atrodytų, viskas aišku. Tik ta vieniša moteris į šį apibrėžimą nelabai įsipaišo. Tuomet Seimo narė J. Sejonienė kūrybiškai pareiškia, kad ta vieniša moteris gali būti „nelabai vieniša“ ir turėti gal net kelis partnerius. Na, gerai, tarkime. Atidėkime į šalį vertinimą, koks tai būtų reiškinys su tais keliais partneriais, ir grįžkime prie medicinos.
Kaip vis dėlto nustatomas nevaisingumas? Pasirodo, kad nevaisingumas gali būti diagnozuojamas tik nuodugniai ištyrus abu partnerius, nes priežastys gali būti susijusios tiek su moters, tiek su vyro organizmu. Ir štai čia atsiranda problema. Jei tas partneris yra, o moteris nėra visai vieniša, tuomet vėl grįžtame prie santuokos klausimo. O jei tai atsitiktinis partneris, sunku įsivaizduoti situaciją, kai tas ar tie „apvaisintojai“ kartu su pastoti negalinčia moterimi keliauja pas medikus, atlieka tyrimus ir panašiai.
Toks scenarijus skamba gana fantastiškai. Manyčiau, kad valstybinės gydymo įstaigos tikrai nefantazuos ir tokių „nevaisingumų“ nenustatinės. Tačiau tie, kurių tikslas pelnas iš sveikatos paslaugų, gali susigundyti „kūrybiškai“ interpretuoti neegzistuojančių partnerių (ne)vaisingumą.
Jei čia ne apie sveikatą, tuomet apie ką? Kokioms poroms, net neatlikus tyrimų, galima akimirksniu diagnozuoti „nevaisingumą“? Vienos lyties asmenų poroms. Jos gali ir šimtą metų turėti lytinius santykius, tačiau tai niekada neatves prie nėštumo. Bėda tik ta, kad niekas nesiruošia tokioms poroms tiesiogiai siūlyti pagalbinio apvaisinimo. Kaip yra sakiusi liberalų pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen, visuomenėje – o ir politikoje – tam nėra konsensuso. Ir ji bus teisi.
Tačiau kam tas konsensusas, jei turime kūrybingą ir su polėkiu Konstitucinį Teismą, kuris prireikus gali rasti tokią Konstitucijos dvasią, kokios reikės. O kol kas galima improvizuoti ir bandyti apeiti tą „konsensusą“. Bet kuri dviejų moterų poros narė galėtų prisistatyti kaip vieniša ir „nevaisinga“, nes su kita moterimi ji iš tiesų negali būti vaisinga. Ir štai – su medikų pagalba atsiranda vaikas. Teoriškai sprendžiama „medicininė“ problema, nors iš tiesų ji neegzistuoja. Tai nėra vien fantazija – būtent tokiu būdu vaiko susilaukė ir plačiai aptarinėta Lietuvos moterų pora. Taigi iš esmės čia kuriamos sąlygos lesbiečių poroms.
nevaisingumas gali būti diagnozuojamas tik nuodugniai ištyrus abu partnerius, nes priežastys gali būti susijusios tiek su moters, tiek su vyro organizmu. Ir štai čia atsiranda problema.
Bėdos čia dvi. Pirmiausia, Lietuvoje tikrai nėra pakankamo pritarimo vienos lyties asmenų porų vaikų turėjimui, kuris būtų demokratiškai realizuojamas per renkamus politikus. Bandymas apeiti Konstituciją „per užpakalines duris“ yra ne kas kita, kaip demokratinės tautos apsisprendimo teisės nepaisymas.
Na, o dabar – pikantiškiausia dalis. Juk vyrai ir moterys esą yra lygūs. Bent jau taip teigiama ir to siekiama. Todėl duočiau 1000 proc. garantiją, kad jei toks įstatymas būtų priimtas ir įsigaliotų, o jo pagalba lesbiečių poros galėtų jau Lietuvoje susilaukti vaikų, Konstitucinį Teismą netrukus pasiektų gėjų porų ar „vienišų“ vyrų kreipimasis dėl „vienišų“ vyrų teisės susilaukti vaikų.
Ir čia jau būtų sudėtingiau, nes iki šiol tai pavyko nebent A. Švarcenegeriui filme. Kaip reikėtų realizuoti tokią „nuskriaustų“ vyrų teisę? Yra būdas. Tas būdas – surogacija. Tai situacija, kai „nevaisingų“ vyrų sperma apvaisinama vaisinga moteris, kuri tam vienišam ar ne visai vienišam vyrui išnešioja ir pagimdo vaiką. O tai jau būtų ne kas kita, kaip tiesiogine to žodžio prasme prekyba moters kūnu ir vaikais.
Apie tai užsiminus vienoje diskusijoje, man oponavusi liberalų pirmininkė patarė „neskleisti baubų“, nes esą surogacijai nėra reikiamo visuomenės pritarimo. Tiesa – tokio pritarimo nėra. Tačiau vienos lyties asmenų porų įteisinimui pritarimo taip pat nėra. Vis dėlto matome, kokiais būdais tas nepritarimas bandomas apeiti ir kokį vaidmenį čia suvaidino Konstitucinis Teismas. Lygiai taip pat galėtų nutikti ir šiuo atveju. Tuo nė kiek neabejoju.
Visoje šioje diskusijoje visiškai pametamas tas, dėl kurio iš tiesų laužomos ietys – vaikas. Sutikite, apie vaiko interesus beveik nekalbama. Viskas sukasi apie suaugusių žmonių norus. Vaiko teisių konvencijoje teigiama:
„Vaikas įregistruojamas tuoj po gimimo ir nuo gimimo momento turi teisę į vardą ir pilietybę, taip pat, kiek tai įmanoma, teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas.“
Kartais iš tiesų nutinka taip, kad tėvo sužinoti neįmanoma. Tačiau tai reti ir išimtiniai atvejai. Valstybė neturėtų pati tokių situacijų kurti. Priešingai – tokia konvencijos nuostata suponuoja mintį, kad valstybės turėtų galvoti apie šios teisės įgyvendinimą, o ne apie jos apeidinėjimą.
Visi norime vaikams kurti saugų ir gerą gyvenimą. Tiesa ta, kad idealiu atveju vaikui reikia abiejų tėvų. Jei užtektų vieno, žmonės būtų hermafroditai ir vaikui susilaukti antras iš tėvų nebūtų reikalingas. Tačiau taip nėra.
Gyvenimas nėra idealus, todėl nutinka visko: poros išsiskiria, vienas iš tėvų gali mirti. Visi šie atvejai suvokiami kaip realybė, kuri atsitinka de facto, tačiau nėra nei siektina, nei pageidautina. Kodėl? Todėl, kad likus tik vienam iš tėvų dažniau susiduriama su socialinėmis, ekonominėmis ir finansinėmis problemomis. Su jomis dažniau susiduria tiek vienišos mamos ar tėčiai, tiek jų vaikai.
Oponentai iš karto puola aiškinti, kad tai esą bandymas nuvertinti ar pasityčioti iš vienišų tėvų auginamų vaikų. Nieko kvailesnio nesu girdėjęs. Tai neturi nieko bendro su patyčiomis. Tai tiesiog liūdna realybė, kuri, beje, intensyviai tyrinėjama mokslininkų. Todėl jei siūlymas teikti pagalbinio apvaisinimo paslaugas būtų nesusijęs su lesbiečių porų noru susilaukti vaikų, o iš tiesų skirtas vienišų moterų norui turėti vaikų, tai reikštų sąmoningą prastesnių vaiko galimybių programavimą.
Tokiu atveju nepilna šeima ne atsirastų kaip nepageidaujama realybė, o būtų sąmoningai programuojama ir net finansuojama mokesčių mokėtojų pinigais – tų pačių mokesčių mokėtojų, kurie vėliau turėtų finansuoti pagalbos schemas su problemomis susiduriantiems vaikams.
Mano minėta realybė išties negailestinga. Egzistuoja daugybė tyrimų, rodančių, kad be tėvo augantys vaikai dažniau susiduria su įvairiomis problemomis – priklausomybėmis, bėgimu iš namų, savižudybėmis, nėštumu paauglystėje ir pan. Taip pat yra tyrimų, rodančių, kad tėvo praradimas (nesvarbu, kokia buvo priežastis) gali turėti neigiamą poveikį net chromosominiame lygmenyje ir atsiliepti sveikatai. Tačiau tyrimai „progresyviesiems“ dažnai nerūpi.
Oponentai taip pat teigia, kad vaikų susilauktų tik finansiškai nepriklausomos, ekonomiškai stiprios, psichologiškai gerai pasirengusios ir gerai šį žingsnį apmąsčiusios moterys. Skamba kaip graži siekiamybė. Tačiau net jei vaiko susilaukimo metu būtų galima daryti prielaidą, kad taip ir yra, niekas negali garantuoti, kad tokios aplinkybės išliks iki vaiko pilnametystės.
Jokia moteris ar vyras negali iš anksto garantuoti, kad per 18 metų nepraras darbo, nesusidurs su finansiniais ar psichologiniais sunkumais ir pan. Galima sakyti, kad ir pilnos šeimos to negali garantuoti. Tai tiesa. Tačiau sutikime, kad dviejų žmonių šeimoje saugumo galimybė yra didesnė nei nepilnoje šeimoje.
Todėl manau, kad kuriant šiuos įstatymus tiesiog bandoma gudrauti. Jie pirmiausia kuriami ne vienišoms moterims, o vienos lyties asmenų poroms. O jei iš tiesų norima skatinti nepilnų šeimų atsiradimą, tai yra akivaizdus vaiko teisių ignoravimas siekiant patenkinti suaugusių žmonių norus.
Tai nėra apie demografiją. Tokie siūlymai yra trumparegiški ir niekuo nepagrįsti – nebent juos siūlančiųjų ideologinėmis fantazijomis. Demografinė žiema tampa akmeniu po kaklu modernioms visuomenėms. Nors atsiranda vis daugiau racionalių siūlymų, susijusių su šeimos ir santuokos instituto stiprinimu, socialinės, ekonominės ir psichologinės gerovės šeimoms kūrimu ar gerinimu, tačiau jie kol kas menkai kam rūpi.
Tolimesnis nepamatuoto individualizmo ir vienišumo skatinimas yra klaida, kuri gali nuvesti tik į dar gilesnę demografinę krizę.
