„Mes galime gyventi Bažnyčios reikalais, kai Bažnyčia kenčia, mes galime kartu su ja kentėti, kai Bažnyčioje kenčia paskiri jos nariai, pavyzdžiui, yra teisiami ar kitokiu būdu persekiojami. Mes galime su jais solidarizuotis, už juos galime melstis, dėl jų persekiojimo galime protestuoti, mes tai galime ir privalome padaryti. Ir jeigu audra nulaužia vieną šakelę, tai toj vietoj turi atsistoti mūsų dešimt. Jeigu šiandien vieną, antrą nuteisia, tai vietoj tų kelių turi atsirasti dvidešimt, kurie bus pasiruošę eiti į kalėjimus, į lagerius, į mirtį, jei šito pareikalautų Kristus ir jo Bažnyčia. (…)
Kai mūsų Bažnyčia turi šitokių sūnų ir dukrų, kurios ir kurie yra pasiryžę už Bažnyčią kentėti, nešti nelaisvės jungą, kurie yra pasiryžę net mirti, Bažnyčia negali liūdėti. Ji džiaugiasi šitais žmonėmis, kaip gražiausiais savo žiedais, juos laiko kankiniais, juos nurodo ir ragina, kad visi šitokie būtų. Ir bedieviai šitokiais teismais Bažnyčiai gražiausiai pasitarnauja. Jeigu ne šitoks persekiojimas, ne šitokie teismai, tai, ko gero, ir ta dvasia mumyse labiau išblėstų. O dabar jie nori ar nenori, kad mes sunyktume, priešingai, jie mumyse uždega tautos dvasią. Ir esu tikras, kad šitais metais iš Tytuvėnų į Šiluvą eis dvigubai, o galbūt dar daugiau žmonių. Galbūt vėl vieną kitą nuteis, bet šitaip žmonių entuziazmo niekas nesulaikys. Katalikų Bažnyčią nugalėti šitokiomis priemonėmis neįmanoma.“
Šiandien jau būtų nelengva atsekti, kada ir po kokios bažnyčios skliautais nuskambėjo šie drąsūs ir įkvepiantys kunigo Juozo Zdebskio pamokslo žodžiai. Bet viena yra tikra – šie ir kiti kunigo Juozo pasakyti pamokslai išliko tik dėl paslapčia į magnetofono juostelę padaryto įrašo, kad vėliau jis atsidurtų KGB rankose. Šitai ir įvyko.
Šie žodžiai – ne tik drąsūs, bet ir pranašiški. Saugumui buvo svarbu žinoti, ką kalba šis kunigas. Jeigu kalba – vadinasi, tuo gyvena, o jeigu tuo gyvena – tai ir veikia. Tad už kunigo Juozo Zdebskio žodžius, veiksmus, darbus bei pastangas jam teko garbė būti vainikuotam kankinyste.
Ir nors prieš 40 metų, 1986 vasario 5 dieną, kankinės šv. Agotos dieną, kelyje įvykus tragiškai avarijai, kunigo Juozo Zdebskio gyvastis buvo užgesinta, bet jo dvasios šviesa liko liepsnoti – jo bendražygių, jaunimo ir daugelio lietuvių širdyse. Ji šviečia ir dabar. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, galbūt kitaip – ne taip radikaliai ir ne taip akivaizdžiai matomai – bet ji gyva: ta kunigo ir kankinio Juozo Zdebskio meilės, tiesos, gyvybės ir pasiaukojimo dvasios šviesa.
Apie šį iškilų kunigą ir kovotoją už laisvę galima daug rašyti ir pasakoti. Yra daugybė straipsnių, knygų, filmuotos medžiagos, jį pažinojusių liudininkų atsiminimų. Išties tai išskirtinis gyvenimas, paaukotas Dievui, Bažnyčiai ir žmonėms.
Kun. Juozo Zdebskio šaknys – Suvalkijos žemėje, kur ir jis pats Marijampolės apskrities Krosnos valsčiuje, Naujienos kaime, 1929 metų gegužės 10 dieną atkeliavo į šį pasaulį. Tėvai buvo ūkininkai, tikintys žmonės. Liga ir nelaimė nusinešė jo dviejų sesučių gyvybes, tad Juozas augo kartu su vyriausiąja seserimi Marija, kuri vėliau tapo didžiule atrama gyvenimo išbandymuose.
Juozukas buvo puikus mokinys Naujienos ir Krosnos pradinėse klasėse. Mokslai sekėsi gerai ir Kalvarijos gimnazijoje, kur jis pasižymėjo kaip ateitininkas. 1948 metais baigęs gimnaziją, Juozas įstojo į Kauno kunigų seminariją. Jis buvo kuklus, tylus ir paprastas seminaristas.
1952 metais vyskupo Kazimiero Paltaroko įšventintas kunigu, po metų Juozas pradėjo savo tarnystę Šiluvos parapijoje. Vėliau kunigavo Raseinių, Šiupylių, Kauno, Šakių, Gudelių parapijose.
Kunigystės pradžioje Juozas tapo aktyviu nelegalios katalikiškos spaudos platintoju, taip pat ėmėsi organizuoti jaunimo, besidominčio religija, būrelius. Nuo 1957 metų jis pradėjo nelegalios religinės literatūros spausdinimą ir platinimą. Tai patraukė ir KGB dėmesį. Netrukus Juozas pateko į dar didesnę saugumiečių nemalonę – 1964 metais sovietinė valdžia už vaikų katekizavimą jį nuteisė metams kalėjimo.
Kunigas kalėjo Vilniuje – Lukiškių kalėjime ir Rasų gatvėje buvusioje pataisos darbų kolonijoje. Atlikęs bausmę buvo paskirtas tarnauti Leipalingio parapijoje. Po metų, 1966-aisiais, kunigas Juozas buvo perkeltas į Kapčiamiestį, kur dirbo bažnyčios klebonu ir ėmė organizuoti bei vesti rekolekcijas. Vėliau perkeltas klebonauti į Valakbūdžio parapiją.
Kova dėl seminarijos ir kunigų
Kunigui Juozui Zdebskiui itin skaudėjo širdį dėl padėties Kauno kunigų seminarijoje. Čia buvo mažinamas klierikų skaičius, nepriimami studijuoti tinkami kandidatai, vis mažėjo ir dirbančių kunigų Lietuvoje.
„Bažnyčia šiandien turi kai kurių didelių sunkumų“, – skambėjo pilni skausmo ir susirūpinimo kupini kun. Juozo Zdebskio žodžiai iš bažnyčios sakyklos. – „ Jūs puikiai žinote, ne kartą tikriausiai girdėjote, kokia nenormali padėtis yra kunigų seminarijoje. Mums trūksta kunigų. Tie, kurie įstoja į kunigų seminariją, neturi ramybės, nuolatos yra varginami, nuolatos jiems stengiamasi primesti kažkokius tikslus, kurie visiškai nesuderinami su Katalikų Bažnyčios tikslais. Valstybė, persekiodama Bažnyčią, nori, kad Bažnyčioje visą valdžią turėtų ne vyskupai, parapijose ne kunigai, o valdžios sukurti, vadinamieji parapijų komitetai. Žodžiu, viskas yra daroma, kad Bažnyčią iš visų pusių spausti.“
Budri saugumo akis vis akyliau sekė ir fiksavo, kuo rūpinasi ir gyvena šis dvasininkas. Kunigo Juozo garsiai pamoksluose pasakytos mintys buvo įrašomos, iššifruojamos ir gulė į jam kurpiamą bylą.
1969 m. sausį kunigai Juozas Zdebskis ir Petras Dumbliauskas parašė pareiškimą SSRS Ministrų Tarybos pirmininkui, išreikšdami susirūpinimą seminarijoje susidariusiomis problemomis. Netrukus, kovo mėnesį, atėjo atsakymas. Jis buvo toks: Juozui Zdebskiui atimama teisė metus dirbti kunigu. Kad pragyventų, jam teko metus darbuotis paprastu darbininku melioracijoje.
Tačiau bausmės, persekiojimai bei specialios priemonės, taikytos prieš aktyvų, patriotiškai nusiteikusį kunigą Juozą Zdebskį, jo nuo veiklos neatbaidė. Priešingai – sunkios ir pavojingos sąlygos šį dvasininką dar labiau įkvėpė kovai už tikėjimą ir sąžinės laisvę. Ne tik darbais, bet ir savo kunigišku autoritetu jis kėlė tikinčiųjų dvasią, tarytum stengdamasis jiems įkvėpti Šventosios Dvasios, kuri ir yra drąsa, tiesa ir meilė.
Aktyvaus dvasininko Juozo galvoje gimė idėja steigti pogrindinę kunigų seminariją. Tai buvo sunki ir pavojinga misija, tačiau su bendraminčiais ją pavyko įgyvendinti. Atsirado ir dėstytojų, ir seminaristų. Simboliška, kad kartais paskaitos pogrindžio seminaristams vykdavo Vilniaus Arkikatedroje, kuri tuo metu buvo paversta Paveikslų galerija. Tuo metu vadovu ten dirbo šios seminarijos auklėtinis, vėliau tapęs kunigu Kastytis Matulionis, kuris slapta ir priimdavo paskaitų klausytojus.
Ši pogrindinė seminarija veikė neilgai, tačiau jos vaisiai buvo išties geri – apie 30 ją baigusių vyrų vėliau buvo įšventinti kunigais.
Ir vėl į kalėjimą
Po priverstinių metų pertraukos kunigas Juozas buvo paskirtas į Prienų bažnyčią, tačiau jau tik vikaro pareigoms. 1971-ieji metai, vėl už vaikų katekizaciją, kunigui Juozui Zdebskiui atseikėjo dar vienus metus kalėjimo.
Siekiant, kad kuo mažiau susilauktų tikinčiųjų nepasitenkinimo ir triukšmo, teismas buvo perkeltas į Kauną. Bet ir ten, skelbiant nuosprendį, teko uždaryti teismo salės langus, nes gatvėje susirinkusieji palaikyti kunigą J. Zdebskį šaukė: „Duokite Bažnyčiai laisvę! Gėda komunistams!“
Kunigas Juozas savanoriškai atsisakė gynybos ir advokato, nes, anot jo, ši byla buvo ne jo asmeninė, o visos Bažnyčios. Todėl šis teismo procesas buvo aprašytas pirmajame „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeryje, išleistame 1972 m. kovo 19 d. Vėliau kunigas Juozas taip pat aktyviai bendradarbiavo su „Kronika“, rinkdavo jai medžiagą.
Metus dvasininkui teko praleisti Lukiškių kalėjime ir Pravieniškių pataisos darbų kolonijoje. Bet ir čia jis turėjo savo veikos lauką. Daug meldėsi, skaitė, rašė dienoraštį – apmąstymus, kurie vėliau buvo sudėti į 1996 m. išleistą knygą „Gyvenimas mąstymuose. Kunigas tarp vagių“. Šiuose tekstuose atsiskleidžia jo begalinis ryšys su Švč. Mergele Marija, gausu išgyventos kančios akimirkų ir Dievo meilės pavyzdžių, kai kun. Juozas siekė išgelbėti nuodėmių ir netikėjimo pavergtas sielas. Galima sakyti, kad jis aukojosi už jas, kad bent mažas Dievo meilės grūdelis įkristų į bedievystės nualintas ir suklaidintas širdis.
Patyrę šios taurios asmenybės vidinį grožį, kunigą Juozą gerbė ir laikė autoritetu netgi kriminaliniai nusikaltėliai.
Šlavantai: Eucharistijos bičiulių lopšys
1973 m. kunigas Juozas Zdebskis buvo paskirtas Šlavantų parapijos klebonu, kur jis ištarnavo 12 metų. Čia žmonės jį su meile ir pagarba ėmė vadinti Šlavantų Tėveliu.
Išgyventi du įkalinimai, draudimas kunigauti, kratos, vairuotojo pažymėjimo atėmimai ir visi kiti sunkumai kunigą Juozą subrandino ir užgrūdino tarsi žiemkentį, kuris, iškentęs šalčius ir speigus, subrandina gausų derlių. Iš išlikusių jo pasakytų pamokslų matyti, kad šiam dvasininkui labai rūpėjo Lietuvos ateitis: ar žmonės išsaugos tikėjimą, ar sovietinio ateizmo laikais išliks žmonių moralė, ar bus kam ją perduoti ateinančioms kartoms.
Todėl, nieko nelaukdamas, šiame atokiame bažnytkaimyje jis subūrė savo ir gretimų parapijų veiklius jaunuolius į eucharistiečių bičiulių ratelį, kuris pamažu išaugo į Eucharistijos bičiulių sąjūdį. Čia dera paminėti, kad kunigas J. Zdebskis pats ypatingai gerbė Švenčiausiąjį Sakramentą, kuris ir yra kunigystės esmė. Netgi viduryje nakties grįžęs namo, kad ir labai pavargęs, jis atsirakindavo bažnyčią ir eidavo pasveikinti ir pagarbinti Jėzų, esantį Švč. Sakramente.
Šlavantų Tėvelis turėjo ypatingą Dievo dovaną – mokėjo bendrauti ir suprasti jaunus žmones. Tokių šiltų santykių su jaunimu jam pavydėjo ne vienas kolega. Kunigas J. Zdebskis rūpinosi jaunuolių sielovada, patardavo gyvenimiškais klausimais, organizuodavo rekolekcijas, stovyklas gamtoje, piligriminius žygius į Šiluvą ir kitas maldingas vietas, skatino statyti kryžius.
Jis stengėsi jaunuolius supažindinti su Lietuvos istorija – lankydavo piliakalnius, diegė patriotinę dvasią, mokė giedoti Vinco Kudirkos sukurtą himną.
Be abejonės, tai buvo labai pavojinga veikla, kuri vėlgi neliko nepastebėta ir tapo nauju KBG „galvos skausmu“. Todėl Juozas Zdebskis jaunimą savotiškai grūdino sunkumams – mokydavo, kaip elgtis suėmimo ir tardymo metu, drąsino nepasiduoti baimei, įkvėpdavo jiems drąsos. Buvo atvejų, kai milicininkai apsupdavo susirinkusius jaunuolius, reikalaudavo išsiskirstyti, o aktyviausius netgi suimdavo ir uždarydavo paroms.
1976 m. eucharistiečiai Šlavantų bažnyčioje suorganizavo Vasario 16-osios minėjimą, kuriame dalyvavo apie dvidešimt Veisiejų ir Leipalingio vidurinių mokyklų mokinių. Saugumas, pasitelkęs pedagogus, siekė įbauginti jaunimą: jie buvo tardomi, verčiami rašyti pasiaiškinimus, bandomi užverbuoti, kai kurie netgi mušami… Šis įvykis jaunuoliams tapo tarsi kovos už tikėjimą ir drąsos egzaminu, kurį jie visai neblogai išlaikė.
Misionieriška kunigo Zdebskio dvasia
Dauguma pažinojusiųjų kun. J. Zdebskį mena kaip itin veiklų žmogų – jo buvo pilna visur. Lietuvoje jis buvo tarsi nakties paukštis klajūnas, nes dažniausiai svarbius reikalus, jei tik buvo galima, tvarkydavo naktį: ir dėl laiko stokos, ir kad kuo mažiau patrauktų jį stebinčių saugumiečių dėmesį. Kunigas turėjo nemažą bendražygių ratą, tad ne vienas iš jų gana dažnai naktį sulaukdavo Juozo beldimo ar skambučio su prašymu padėti.
Kunigas Zdebskis buvo apdovanotas ir ypatinga misionieriška charizma. Penktadieniais jis uoliai lankydavo parapijų, kuriose dirbo, ligonius ir senelius, aprūpindavo juos Švenčiausiuoju Sakramentu. Ir kaip niekas kitas, dvasininkas mokėjo pasirūpinti atskirtaisiais nuo tėvynės. Net ir dirbdamas parapijose, paprašydavo bičiulių kunigų jį pavaduoti, o pats sėsdavo į traukinį, skrisdavo lėktuvais, kad galėtų aplankyti ir paremti tolimuose buvusios Sovietų Sąjungos kampeliuose ištremtus kunigus, bendraminčius, tikėjimo brolius, įkalintus lageriuose ar tarnaujančius armijoje bičiulius.
Svarbiausia jam buvo patarnauti šiems žmonėms kaip kunigui: išklausyti išpažinčių, paaukoti šv. Mišias ir aprūpinti Komunija. Taigi tie susitikimai dažniausiai būdavo trumpi – vos progai pasitaikius, kunigas skubėdavo tolyn, pas kitus, jo laukiančius.
Nuo 1972 metų kunigas Juozas lankydavo ir įvairius katalikiškus patarnavimus suteikdavo Pavolgyje gyvenantiems vokiečiams, taip pat Kazachstano, Sibiro, Uzbekijos, Armėnijos, Gruzijos, Moldovos katalikams – ten, kur labai stigo kunigų ir maldos namų. Dažnai jam pagelbėdavo ir anksčiau į tas vietas atvykusios lietuvės vienuolės. Tais laikais keliauti su tokia misija po buvusios Sovietų Sąjungos platybes reikėjo didelės drąsos, entuziazmo, sumanumo ir begalinio pasitikėjimo Dievo Apvaizda – to tikrai nestokojo šis veiklus lietuvaitis.
Daugelis jį pažinojusiųjų liudija ir apie fenomenalią kunigo Juozo savybę – gebėjimą tiesiog „iš po žemių iškasti“, t. y. susiorganizuoti bilietus kelionei traukiniu ar lėktuvu. Kartais, ko ne paskutinę minutę, stebuklingu būdu gavęs bilietą, jis sugebėdavo įšokti į lėktuvą ir tęsti savo kelionę. Seselė Gerarda Šuliauskaitė buvo liudininkė, kai niekaip negalėdamas gauti bilietų, kunigas Juozas drąsiai kreipėsi į kasą su užrašu: „Tarybų Sąjungos didvyriams ir Tėvynės karo invalidams“ – ir jam pavyko.
Kova už tikinčiųjų teises
Kunigas Juozas Zdebskis labai uoliai ir visomis išgalėmis stengėsi dirbti bei kovoti už tikėjimą ir tikinčiųjų teises, kadangi Lietuvoje vis daugiau suvaržymų ir nesiskaitymo patirdavo ne tik dvasininkai, kunigus ruošusi seminarija, bet ir eiliniai tikintieji. Tad 1978 metų lapkritį Juozas Zdebskis kartu su bendraminčiais kunigais Alfonsu Svarinsku, Sigitu Tamkevičiumi, Jonu Kaunecku ir Vincentu Vėlavičiumi įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą (TTGKK).
Juozas Zdebskis pasirašė daugybę dokumentų, skirtų tarptautinėms organizacijoms, Šventajam Tėvui, kitų religinių bendruomenių hierarchams ir valstybių vadovams. Juose buvo rašoma apie tikinčiųjų persekiojimus Lietuvoje, reikalauta išleisti iš tremties vyskupus Julijoną Steponavičių ir Vincentą Sladkevičių bei leisti jiems eiti savo pareigas ir pan. Per penkerius veiklos metus šis komitetas paskelbė net 53 dokumentus, skirtus įvairioms užsienio ir SSSR organizacijoms.
TTGKK išplatintų dokumentų dėka, pasaulis sužinojo daug faktų apie tikrą tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, patiriamus persekiojimus bei sunkumus. Šis komitetas gynė ne vien tik tikinčiųjų, bet ir apskritai žmogaus teises, bendradarbiavo su Lietuvos Helsinkio grupe.
„Maždaug čia prieš porą savaičių buvo teisiami du vyrai. Man asmeniškai teko dalyvauti abiejuose teismuose. Vilniuje buvo teisiamas vienas geras katalikas Mečislovas Jurevičius, o Širvintose inžinierius Vytautas Vaičiūnas. Tarp kitko, abu šitie vyrai labai mylėjo Mariją. Ir mylėdami Mariją, žinojo, kad ta meilė turi būti labai konkreti. Ir jie mylėjo Bažnyčią. Ir visada buvo ten, kur atrodė, kad jie turi stovėti. Ir juos abu teisė už tai, kad jie dalyvavo religinėje eisenoje iš Tytuvėnų į Šiluvą. (…)
Ir eidami jie nešaukia prieš valdžią, bet kalba rožančių arba gieda religines giesmes. Ir šita religinė eisena yra daroma atgailos intencija, kad mūsų tauta būtų blaivi ir skaisti. Ir už tai, kad jie dalyvavo eisenoje, juos apkaltino, kad jie organizavo eiseną, vadovavo eisenai. Ir vienam – Jurevičiui – davė tris metus griežto režimo, o Vaičiūnui – pustrečių metų lagerio. Ir jie maždaug po tris metus praleis su didžiausiais vagimis, žmogžudžiais, moterų prievartautojais, praleis su žmonėmis, kurie jau po kelis kartus buvo teisti, kurių daugelis jau praradę žmoniškumą. Praleis kelis metus badaudami, ujami ir vien todėl, kad mylėjo Bažnyčią ir darė tai, ką liepė jų sąžinė“.
Tokias pavojingas Juozo Zdebskio pamokslo mintis KGB iššifravo mašinraštyje iš slapta padaryto įrašo, kuris 1982 metais buvo pridėtas prie apžiūros protokolo.
KGB „galanda nagus“
Kunigas Juozas Zdebskis sovietinei valdžiai buvo priešas Nr. 1. Pasinaudodama saugumo galia, valdžia šį dvasininką itin akylai stebėjo, rinko apie jį informaciją, sekė ir visais būdais stengėsi jam pakenkti bei jį sukompromituoti. Net 115 saugumo agentų, tikrąja to žodžio prasme, medžiojo šį uolų, didelio tikėjimo kunigą. Kunigui Juozui užvestoje tyrimo byloje KGB jį vadino „Nagliec“, t. y. Akiplėša. Išties kun. J. Zdebskis, pasitaikius progai, sumaniai pasišaipydavo iš jį persekiojusių.
Kunigas Alfonsas Svarinskas pasakojo, kaip sykį po tardymo, išėjęs kunigas Juozas, pamojo pirštu savo tardytojui, kad šis prieitų. O tada jam pasakė, kad iki autobuso dar turįs valandą laisvo laiko, tad suspėtų pakrikštyti jo vaikus.
Liudininkai mena, kad buvo suorganizuotos mažiausiai penkios avarinės situacijos, kuriomis bandyta susidoroti su šiuo kunigu. J. Zdebskis buvo puikus vairuotojas, o Dievo apvaizda jį ne kartą apsaugojo. Ir tuomet, kai važiuojanti pro šalį mašina, užkabinusi metaliniu kabliu prasilenkiančią kunigo Juozo lengvąjį automobilį, bandė ją nustumti pakriūtėn… Šviesios atminties sesuo Nijolė Sadūnaitė buvo liudininkė kitos avarinės situacijos greitkelyje, kai, lenkiant didžiulį sunkvežimį, šis staiga pasuko ir užtvėrė kelią. Tuomet kunigo Zdebskio akylumo dėka pavyko išvengti susidūrimo ir automobiliu važiavę žmonės nenukentėjo.
Saugumas bandė jam prirašyti ir neva neskaistų bendravimą su moterimis, kuo tikrai nebuvo galima apkaltinti šio tauraus žmogaus.
Ypač įžūlus bandymas susidoroti su Zdebskiu buvo suorganizuotas 1980 metų spalį. Ant kunigo automobilio sėdynės buvo palikta itin stiprių cheminių medžiagų, kurios labai smarkiai apdegino apatinę kūno dalį ir pavojingai paveikė visą organizmą. Kunigo gyvybei grėsė pavojus, o saugumas ruošė dar vieną baisią ataką, norėdamas jį skaudžiai sukompromituoti ir morališkai sužlugdyti. Laimei, nuo šito jį apsaugojo dori ir sumanūs bičiuliai bei gydytojai, slapta pagrobę iš ligoninės ir išvežę į provinciją. Tačiau prireikė ne vieno mėnesio, kad kunigas Juozas pasveiktų ir atsigautų, gydomas namų sąlygomis.
Liūdniausia, kad atsirašo ir bendražygių, kurie vis tik patikėjo šmeižtais ir atsitolino nuo šio dvasininko. O kad visa tai buvo juodi ir niekingi KGB darbai, įrodo ir šio kunigo operatyvinėje byloje įsegta saugumiečių į Maskvą siųsta šifruota telegrama, informuojanti, kad 1980 m. spalio 3 d. kunigui Juozui Zdebskiui buvo įvykdyta specialioji priemonė.
Galop paskutinė ir lemtingoji kunigo Juozo kelionė – 1986-ųjų vasario 5 dieną. Tąkart, šv. kankinės Agotos dieną, kunigas Juozas prisiminė, kad namie palikto kostiumo kišenėje liko ir šventosios Agotos duonos gabaliukas, kurį jis visada stengdavosi turėti su savimi. Dvasininkas savo automobilį buvo patikėjęs vairuoti kitam žmogui. Po neaiškiomis aplinkybėmis įvykusios avarijos kunigo Juozo kūną greitai išsivežė atvykusi milicija.
Liko daug neaiškumų, nesutapimų, skirtingų liudijimų, abejonių ir neatsakytų klausimų. Sovietinė valdžia, taip bijojusi gyvo kunigo Zdebskio, po laidotuvių kurį laiką akylai stebėjo ir jo kapą.
Kunigas Juozas Zdebskis yra vienas iš 114 Lietuvos kankinių, įrašytų į Bažnyčios martirologijos sąrašą.
Kunige Juozai Zdebski, esi kankinyste vainikuotas, pirmųjų Bažnyčios kankinių krauju pašventintas, jų pavyzdžiu gyvenęs ir dirbęs, didžią Kristaus meilę skleidęs.
Esi perėjęs per ugnį ir vandenį – dėl tikėjimo, Bažnyčios ir Lietuvos, dėl mažo vaiko, jauno žmogaus, senolio, nuskriausto ar kalinio.
Pats kalėjimuose kalintas, kad nešei Kristaus šviesą, šmeižtas ir nežmoniškai persekiotas, esi mūsų Lietuvos garbė ir pasididžiavimas.
Neapleisk mūsų Tėvynės, apsaugok Bažnyčią, vesk visus tikėjimo ir meilės keliais taip, kaip troško tavo kunigiška širdis šioje žemėje ir kaip trokšti dabar Amžinybėje.
