Skelbiame pranešimą skaitytą 2026 m. kovo 22 d. Simne, konferencijoje Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidimo pradžios sukakčiai paminėti.
Garbė Jėzui Kristui, Jūsų eminencija kardinole Sigitai Tamkevičiau, Jūsų ekscelencija vyskupe Rimantai Norvila, mieli šio minėjimo svečiai.
Noriu padėkoti organizatoriams už pakvietimą pasidalinti savo įžvalgomis šioje konferencijoje.
Ruošdamasis šiam pranešimui, prisiminiau vieną įvykį, kuriuo norėčiau su jumis pasidalinti.
Prieš šešerius metus, 2020 metais, po Lietuvoje įvykusių Seimo rinkimų, juos laimėjusios partijos – TS-LKD, Laisvės partija ir Liberalų sąjūdis, suformavo valdančiąją daugumą. Šios valdančiosios koalicijos partijų vadovai iškart viešai paskelbė, kad planuoja priimti kelis svarbius teisės aktus: lyčiai neutralios partnerystės įstatymą, kuriuo būtų iš esmės keičiama iki tol gyvavusi mūsų valstybėje prigimtinės šeimos samprata, kai šeimos teisinis statusas būtų suteikiamas ir tos pačios lyties poroms; taip pat planuojama ratifikuoti Stambulo konvenciją, kuria į mūsų teisinę sistemą būtų įvesta „socialinės lyties“ sąvoka lytį apibrėžianti ne kaip įgimtą biologinę gimties duotybę, bet kaip laisvą pasirinkimą; taip pat planuojama įstatymais įteisinti lyties keitimą bei narkotinių medžiagų įsigijimą asmeniniam vartojimui.
Toks pareiškimas faktiškai reiškė, kad susiformavusi valdančioji dauguma planuoja įgyvendinti vertybinį perversmą mūsų visuomenėje. Reaguodamas į paskelbtus valdančiųjų planus aš tuo metu parašiau straipsnį, kurį pavadinau „Politika ir sąžinės nujautrinimas“. Šiame straipsnyje Lietuvoje vykdomus pokyčius pavadinau „dvasine Tautos protų ir širdžių okupacija“, sulygindamas tai, kas vyksta, su 1940 m. sovietų įvykdyta mūsų valstybės okupacija.
Šį savo straipsnį pirmiausia pasiūliau publikuoti katalikiškam portalui Bernardinai.lt. Prisipažinsiu, mane šiek tiek nustebino, kad krikščioniškas portalas atsisakė paskelbti šį mano straipsnį motyvuodamas tuo, kad, anot tuometinio redaktoriaus Simono Bendžiaus: „straipsnyje sulyginimas besikeičiančių visuomenės moralės normų, LGBT ideologinių siekių bei prognozės apie dar didesnius pokyčius ir sulyginimas su 1940 m. okupacija, nėra tikslingas, toks sulyginimas nėra pagarbus tų žmonių atžvilgiu, kurie sovietų buvo persekiojami“. Gavęs tokią Bernardinai.lt redaktoriaus nuomonę, susisiekiau su JE kardinolu Sigitu Tamkevičiumi ir paprašiau jo perskaityti mano paruoštą tekstą ir pakomentuoti, kaip jis jį supranta, nes jis ir yra vienas iš tų, kuriuos sovietai persekiojo.
Kadangi Eminencija sutiko pakomentuoti mano straipsnį ne tik man asmeniškai žodžiu, bet ir parašyti raštu komentarą, kuris buvo publikuotas kartu su mano straipsniu internetiniame portale DELFI, tai galiu Eminencijos komentaru pasidalinti ir su jumis viešai: „Kelis kartus perskaičiau straipsnį „Politika ir sąžinės nujautrinimas“. Straipsnyje labai taikliai sugretinta tai, kas šiuo metu planuojama vykdyti Lietuvoje su 1940 metų įvykiais. 1940 m. Lietuvos okupacija buvo įvykdyta apgaulės keliu, įvedant į Lietuvą „taikius sovietinės kariuomenės dalinius“, kuriems Lietuvos kariuomenė net nebandė priešintis, o „pažangūs“ lietuviai vyko į Maskvą parvežti „Stalino saulę“. Istorija pasakoja, kokią saulę jie parvežė. Santuokos keliu kuriama šeima buvo ir yra mūsų tautos bei valstybės pamatas, bet jis gender ideologijos pagalba planuojamas okupuoti ir sprogdinti, ir šitai pastebėti nereikia didelio įžvalgumo. Politikų siekis įteisinti visuomenėje pasirenkamą lytiškumą, homoseksualius santykius, negimusios gyvybės žudymą yra pavojingas siekis ištrinti lietuvio sąmonėje krikščioniškos šeimos sampratą. Iš tikrųjų, tai dvasinė okupacija ir ji pavojingesnė už fizinę, nes pastarąją lengviau pastebėti. Dvasinė okupacija gali lengviau užvaldyti žmonių protus, įtikindama, kad čia dar nieko nėra baisaus. Fizinės ir dvasinės okupacijų sugretinimas kai ką šokiruoja, bet tai yra ženklas, kad pataikyta į taikinį. Tiesa visuomet turi galią budinti žmonių sąžinę, pradedančią neatskirti, kas yra kas. Šiandien ginti valstybės pamatus yra nemažiau svarbu, kaip sovietmetį leisti LKB Kroniką. Ačiū visiems kurie šiandien šitai daro ir darys ateityje.“
Po šio JE kardinolo Sigito Tamkevičiaus komentaro mano straipsniui, kuris po publikavimo DELFI portale plačiai pasklido internete suveikdamas kaip akmenukas įmestas į vandenį ir sukėlė plačią visuomenės reakciją. Per visą Lietuvą nuvilnijo įvairių pilietinių protestų banga: Maldos akcija ir skydas „Už šeimą – visuomenės ir valstybės pagrindą“, daugiau kaip 50 tūkst. palaikymo parašų surinkusi peticija prieš partnerystę ir Stambulo konvenciją, didžiųjų Lietuvos krikščioniškų religinių bendrijų ir įvairių nevyriausybinių organizacijų įvairaus formato kreipimaisi, protesto akcijos ir konferencijos, didysis „Šeimų maršas“ per visą Lietuvą su kelių dešimčių tūkstančių protesto mitingu Vingio parke, Šiluvos atlaidų metu Kauno arkivyskupo metropolito JE Kęstučio Kėvalo paskelbta Šiluvos deklaracija ir kitos pilietinės iniciatyvos. Visus keturis praėjusio Seimo ir Vyriausybės kadencijos metus vyko išties nuožmi pilietinės visuomenės pasipriešinimo kova, kurios dėka pavyko mūsų teisinėje sistemoje iki šiol vis dar išsaugoti prigimtines šeimos ir lyčių sampratas.
Istoriją apie savo straipsnį paminėjau norėdamas konkrečiu pavyzdžiu pailiustruoti, kokioje sudėtingoje situacijoje gyvename ir kaip skirtingai net ir mūsų krikščionių bendruomenėje matome tikrovę bei joje vykstančius įvykius.
Kronikos bendradarbė, šviesios atminties sesuo Nijolė Sadūnaitė pokalbiuose ir interviu ne kartą yra sakiusi, kad kovoti už laisvę ir tikinčiųjų teises sovietinėje Lietuvoje buvo žymiai paprasčiau nei dabartinėje: „Nes priešai buvo svetimi ir buvo aiškiai matoma, kas jie tokie yra“.
Išties nėra paprasta atpažinti pakitusią blogio veikimo taktiką šiame laikmetyje, kai jis fizines represijas ir smurtą pakeitė dvasine okupacija, sąžinės apakinimu toleruojant nuodėmę ir manipuliuojant žmogaus prigimtimi. Tačiau blogio tikslai iš esmės nepakito ir yra tie patys – iškreipti tiesą melu, kad prarastume gebėjimą skirti, kas yra gera ir kas yra bloga ir gyventume utopinėje „iškreiptų veidrodžių karalystėje“.
Jėzus mus perspėjo: „Jis [velnias] nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, – jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44)
Mūsų karta susiduria su naujo pavidalo grėsmėmis, kai mutavusi materialistinė marksizmo ideologija, kuri šiame laikmetyje įgavo naujas formas, vėl kaip ir komunizmas siekia užvaldyti mūsų mąstymą naujais mūsų žmogišką prigimtį ir protingą kūrinijos tvarką iškraipančiais utopiniais principais ir pramanais.
Viena iš šių moderniųjų ideologijų, „gender ideologija“, siūlo keisti binarinę dviejų lyčių – vyro ir moters – sampratą į lyties kaip socialinio konstrukto – lyčių įvairovės – sampratą. Biologinės lyties, kaip gimties duotybės principą, ji siūlo pakeisti „socialinės lyties“ principu, teigiančiu, kad lytį ar jos išvestines formas, kurių gali būti ne viena dešimtis, žmogus kaip socialinį konstruktą gyvenimo eigoje gali laisvai pasirinkti ir keisti.
Kita, „LGBT ideologija“, siekia pakeisti mūsų visuomenės ir valstybės pagrindo – šeimos, sampratą, pirmiausia pervadindama „prigimtinę šeimą“ „tradicine šeima“, nes suprask tradicija, priešingai nei prigimtis gali kisti. Taip ši ideologija siekia į visuomenės mąstyseną ir teisinę sistemą įvesti šeimų įvairovės sampratą su įvairiomis „netradicinėmis šeimos“ formomis. Pagrindinį prigimtinės šeimos principą – vyro ir moters lyčių papildomumą, kai vyro ir moters santuokos, jų tėvystės ir motinystės pagrindu kuriama šeima yra didžiausias gėris vaikams gimti ir augti – siūloma pakeisti nauju principu, kad šeimą kurianti pora yra „lyčiai neutrali“ t.y. lytis ir lyčių papildomumas nėra svarbus kuriant šeimą. Todėl, anot šios ideologijos, gali atsirasti įvairios ne tik vyro ir moters santuokos, tėvystės ir motinystės pagrindu susikuriančios šeimos, bet ir tos pačios lyties porų partneryste, civiline sąjunga ar net tos pačios lyties porų civiline santuoka grindžiamos šeimos.
Mūsų karta susiduria su naujo pavidalo grėsmėmis, kai mutavusi materialistinė marksizmo ideologija, kuri šiame laikmetyje įgavo naujas formas, vėl kaip ir komunizmas siekia užvaldyti mūsų mąstymą naujais mūsų žmogišką prigimtį ir protingą kūrinijos tvarką iškraipančiais utopiniais principais ir pramanais.
Kitą fundamentalų principą – jog žmogaus gyvybė svarbi nuo jos prasidėjimo momento iki natūralios gyvenimo pabaigos, t.y. žmogaus gyvybė yra neliečiama, – šios ideologijos taip pat siekia pakeisti iš pradžių formuojant atitinkamą visuomenės mąstyseną, o vėliau ir į teisinę sistemą įvedant naujai sugalvotas „žmogaus teises“. Pavyzdžiui, „moters teisė į savo kūną“, kuri abortą, kai motinos įsčiose nutraukiama užsimezgusi vaiko gyvybė, paverčia moters laisvo pasirinkimo teise nevaržomai atsikratyti „nepageidaujama savo kūno dalimi“. Panašiai ir su eutanazija, kuri pristatoma kaip „žmogaus teisė“ oriai numirti t.y. oriai įvykdyti savižudybę.
Šių ideologijų pagrindu žmogaus sugalvotos ir nuolat vis kuriamos naujos „žmogaus teisės“ neišvengiamai pradeda konfliktuoti su prigimtinėmis visų piliečių laisvėmis, tokiomis kaip religijos, sąžinės ir žodžio laisvė bei ima jas teisiškai varžyti, paskelbdamos jas „diskriminacinėmis“ naujai sugalvotų „žmogaus teisių“ atžvilgiu. Taip pat šios naujai kuriamos „žmogaus teisės“ pradeda riboti ir išstumti prigimtines žmogaus teises, pavyzdžiui, negimusio kūdikio teisę į gyvybę, tėvų teisę auklėti savo vaikus pagal savo moralines nuostatas ir įsitikinimus ir panašiai.
Iš kur kyla šios ideologijos, koks yra jų mąstymo pagrindas? Kaip jos geba taip efektyviai užvaldyti Vakarų visuomenes?
Mirus šv. popiežiui Jonui Pauliui II 2005 balandžio 18 d. savo prieškonklavinėje kalboje tuometinis kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Jozefas Ratzingeris, būsimasis popiežius Benediktas XVI, kalbėjo: „pasaulyje randasi „reliatyvizmo diktatūra“, nieko nepripažįstanti galutiniu matu ir paskutiniu visų daiktų matu, laikanti tik savąjį Aš ir jo įgeidžius.“
Daug ką šokiravo tokia tuometinio Katalikų bažnyčios tikėjimo ir mokymo kongregacijos prefekto ir kardinolų kolegijos dekano kardinolo Jozefo Ratzingerio kalba. Daugeliui žodis „diktatūra“ turi labai aiškią reikšmę. Mes dar prisimename, kaip atrodė komunistinis režimas su savo diktatūra ir priespauda, prisimename su kokiu persekiojimu teko susidurti LKB kronikos leidėjams. Visi diktatoriai paprastai naudoja brutalią jėgą prieš jiems besipriešinančius, jiems oponuojančius ar tiesiog jų įsitikinimu ir vertinimu įtartinus, nepatikimus žmones.
Apie kokią užgimstančią naujos formos diktatūrą moderniame, laisvame ir demokratiniame Vakarų pasaulyje mus jau prieš du dešimtmečius perspėjo šviesios atminties popiežius Benediktas XVI?
Reliatyvizmo kaip mąstymo būdo ištakas galime rasti dar senovės graikų filosofo Protagoro posakyje: „Žmogus yra visų dalykų matas“ arba Romos prokūratoriaus Poncijaus Piloto klausime Jėzui Kristui: „Kas yra tiesa?“ (Jn 18, 38).
Reliatyvizmas (lot. relativus – santykinis ) yra metodologinis principas, teigiantis, jog nėra absoliučiai, visuotinai teisingo ar vertingo požiūrio. Bet kuris požiūris ar įsitikinimas turi tik santykinę, subjektyvią reikšmę – jo teisingumas priklauso nuo taikymo aplinkybių, asmens socialinių, kultūrinių nuostatų ar įgimtų savybių. Reliatyvizmas neneigia tiesos galimybės. Anot reliatyvistų, yra ne viena, bet daug tiesų. Reliatyvizmas kaip mąstymo laikysena nepripažįsta jokios absoliučios, visiems vienodai galiojančios tiesos ir atmeta tokios tiesos šaltinį Dievą.
Šiuolaikinio reliatyvizmo ištakas galima aptikti dar Apšvietos laikotarpyje, kai jis įsiskverbė ne tik į universitetų bei politikos pasaulį, bet ir į teologiją.
Dangstydamasis pliuralizmu ir vadinamuoju įkultūrinimu, šis reiškinys, įkėlęs koją į tikėjimo sritį, tiesą apie Jėzų Kristų ir Jo nepakartojamumą pasaulio išganymo istorijoje bei patį Apreiškimą siekia paversti tik viena iš galimų subjektyvių tiesų.
J. Ratzingeris matė didelę grėsmę, kad reliatyvizmui pasidavę mąstytojai ir teologai siekia keisti pamatinius kristologijos ir krikščioniškos antropologijos principus.
Reliatyvizmas, kuris remiasi mąstymo nuostata, kad neįmanoma vadovautis objektyvia tiesa, nebepalieka vietos ir visoms galiojančioms moralės normoms. „Išlaisvinus“ žmogų iš Dievo kaip tiesos ir moralės šaltinio, žmogus tarsi įgauna galią pats nuspręsti, kas yra gėris ir blogis arba kad blogio išvis nėra, o yra tik skirtingos gėrio sampratos ir visos jos vienodai vertingos.
Tada palaipsniui viskas, taip pat ir pati žmogaus prigimtis, tampa reliatyvi. Kiekvienas tampa savo asmeninės tiesos ir tikrovės kūrėju – dievu. Tokioje iš objektyvios tiesos ir moralės „išlaisvintoje“ visuomenėje ilgainiui įsivyrauja tiesų kakofonija su neišvengiama jų tarpusavio konfrontacija. Tiesų įvairovėje skirtingos tiesos anksčiau ar vėliau pradeda konfrontuoti tarpusavyje ir vienų „tiesų“ atstovai telkdami politinę, ekonominę ir teisinę galią pradeda dominuoti kitų „tiesų“ atžvilgiu.
Tokios konfrontacijos augimą, visuomenių susiskaldymą bei susipriešinimą galime šiuo metu stebėti daugelyje Vakarų pasaulio visuomenių, kuriose reliatyvizmas tapo dominuojančiu. JAV visuomenės susipriešinimas šiuo metu jau pasiekė tokį lygį, jog beveik pusė gyventojų mano, kad pilietinis karas šalyje yra tikėtinas. Panašios krypties tendencijas šiuo metu jau galime stebėti ir Lietuvoje.
Visuomenė, kurioje nėra puoselėjamos jos narių dorybės ir moralė, o šaliai vadovauja žmonės, ignoruojantys arba net atvirai neigiantys žmogaus prigimtį bei propaguojantys moralinį reliatyvizmą, yra pasmerkta anksčiau ar vėliau tapti legalistinio totalitarizmo politine sistema, kurioje gausėjančių įstatymų galia yra vis skrupulingiau normuojami žmonių tarpusavio santykiai, įvairių visuomenės grupių interesai verčiami išgalvotomis žmonių teisėmis, įstatymų bei sankcijų pagrindu yra vis labiau varžoma prigimtinė žmogaus teisė į laisvą ir atsakingą gyvenimą.
Pagrindiniu tokio legalistinio totalitarizmo taikiniu tampa sąžinės, religijos ir žodžio laisvė. Krikščionys, besiremiantys supratimu, kad tiesa apie žmogų, moralę, santuoką, lytiškumą, šeimą, gyvybę kyla ne iš vienos iš galimų žmogaus mąstymu paremtų filosofijų ar ideologijų, bet yra apreikšta paties Dievo ir žmogaus prigimtiniu protu atpažinta tiesa, gali atsidurti už įstatymo ribų ir susidurti su teisiniu persekiojimu kaip skatinantys netoleranciją ir neapykantą.
Tokioje visuomenėje formuojamos sąlygos cancel (liet. atšaukimo) kultūrai plisti, kurios pagrindinis tikslas yra kurti baimės atmosferą visuomenėje reikšti pažiūras, kurios neatitinka ideologinio „main streamo“ kaip susiformavusios vyraujančios krypties socialiniame gyvenime, kultūroje, politikoje ir kitose visuomenės gyvenimo srityse. Cancel kultūroje asmuo, išsakęs galią sutelkusiai visuomenės grupei nepatikusius teiginius, baudžiamas viešu gėdinimu, žeminimu, siekiama sugriauti jo reputaciją, pašalinti iš darbo, aukštų pareigų, užkirsti kelią tolimesnei karjerai. Tokioje „kultūrinėje“ aplinkoje vis plačiau įsigali vidinė baimė ir savicenzūra, kai sąmoningai, o neretai ir nesąmoningai, bijant pasekmių, dėl „šventos ramybės“ vengiama sakyti tiesą, o atvirai išreiškus krikščioniška morale paremtą poziciją, galima susidurti ir su teisiniu persekiojimu.
„Cancel kultūros“ ir savicenzūros įsigalėjimą Lietuvoje patvirtina 2025 m. vasario 14 – 23 d. Krikščionių profsąjungos inicijuota nepriklausomo visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta reprezantatyvi Lietuvos gyventojų apklausa. Tyrime dalyvavo 1000 respondentų nuo 18 m. amžiaus, kurie buvo atrinkti tikimybinės atrankos principu išlaikant populiacijos proporcijas pagal amžių, lytį, gyvenamąją vietą. Tyrimas vykdytas 27 miestuose ir 46 kaimuose. Gautų duomenų paklaida – 3,1 proc.
Apklausa parodė, kad šiuo metu net 61,3 proc. apklaustųjų pritaria teiginiui, kad „darbuotojai, siekdami išsaugoti savo darbo vietą, bijo viešai išsakyti savo nuomonę vertybiniais ar pasaulėžiūros klausimais“. 22,5 proc. nepritaria mano minėtam teiginiui, o 16,2 proc. neturi nuomonės. Šis tyrimas parodė, kad savicenzūra yra plačiai paplitusi mūsų visuomenėje – didžioji dauguma visuomenės jaučia baimę išsakyti savo nuomonę vertybiniais ar pasaulėžiūros klausimais. Grėsminga yra tai, kad dauguma su tuo susigyvena ir laiko natūralia būsena.
2023 m. Tarptautinis Religijos Laisvės Institutas (angl. International Institute for Religious Freedom) paskelbė tyrimą apie savicenzūrą tarp krikščionių Prancūzijoje, Vokietijoje, Kolumbijoje ir Meksikoje. Tyrimo tikslas buvo ištirti savicenzūros tarp krikščionių paplitimą minėtose šalyse, kai susilaikoma nuo savo krikščioniškos pasaulėžiūros išsakymo dėl baimės patirti neigiamų pasekmių (tiek teisinių, tiek neteisinių) visuomeninio ir profesinio gyvenimo srityse. Vienas svarbiausių tyrimo atradimų buvo tai, kad daugelis apklaustųjų krikščionių net nesuvokia, jog cenzūruoja savo kalbą. Respondentai savo vengimą viešai pasisakyti politiškai jautriais klausimais dažniau įvardijo kaip „atsargumą“, „strategišką požiūrį“ ar „politinį korektiškumą“. Tik analizuodami savo elgseną jie suvokė, jog cenzūruoja savo kalbą reaguodami į visuomenėje paplitusį sekuliarizmą, kai religiniais įsitikinimais pagrįstų moralinių vertybių išsakymas sulaukia visuomenės pasmerkimo ir gali grėsti nemalonumais.
Reliatyvizmas, „išlaisvindamas“ visuomenę iš Dievo apreikštos tiesos ir tikrovės, bando ją perkelti į pačio žmogaus susikurtą ir ideologijomis paremtą utopinę tikrovę be Dievo, be nuodėmės, be moralės, su lyčių ir šeimų įvairove t.y. reliatyvią tikrovę, kuri veikia pagal pačio žmogaus išsigalvotus principus, dėsnius, teises ir tvarką. Šis utopinis šių laikų „išsilaisvinimo“ judėjimas neišvengiamai veda į visuomenės išlaisvinimą ir iš pačios laisvės – modernią vergovę.
Tikra laisvė ir demokratija gali būti plėtojama tik tokioje visuomenėje, kurios nariai laikosi moralės ir puoselėja dorybes. Vakarų pasaulio politikoje ilgą laiką dominavusi liberali demokratija, užsikrėtusi žmogaus išsilaisvinimo iš prigimties ir tikrovės utopija, mutuodama vis labiau įgauna šizofreniškos, suskilusio proto, politinės sistemos bruožus, tapdama įsigalinčio legalistinio ideologijų totalitarizmo ir reliatyvizmo diktatūros priedanga, apie ką mus ir perspėjo popiežius Benediktas XVI.
Ką daryti vis labiau įsigalint reliatyvizmo diktatūrai ir cancel kultūrai mūsų visuomenėje? Ko galime pasimokyti iš LKB kronikos leidėjų jų kovoje su komunizmo diktatūra?
Manau pirmiausia svarbu suvokti koks buvo giluminis LKB kronikos leidėjų tikslas ir kodėl jų veikimas buvo toks vaisingas?
Aš manau, kad atsakymą mums gali pasufleruoti Evangelija pagal Joną, kurioje yra pateikiamas Jėzaus atsakymas Pilotui, kai šis jo paklausė, ar Jėzus yra karalius. Jėzus Pilotui atsakė: Taip, aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso (Jn 18, 33-37).
Kronikos leidėjai buvo tie, kurie įgyvendino Jėzaus savo pasekėjams duotą priesaką branginti tiesą ir klausyti jo balso. Katalikų Bažnyčios katekizmas mus moko, kad Dievo balsas yra girdimas sąžinėje, nes „ji [sąžinė] yra pasiuntinė To, kuris ir per mūsų prigimtį, ir savo malone mums slėpiningai kalba, moko ir vadovauja. Sąžinė yra pirmasis iš visų Kristaus vietininkų.“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1778). Kronikos leidėjų vaisingumas kilo iš jų gebėjimo girdėti savo sąžinėje Dievo balsą ir vykdyti, tai ką jis sako. Bet koks jų veikimas tik iš savęs ar savo sumanymų būtų pasmerktas anksčiau ar vėliau žlugti. Kai skaitome Kronikos leidėjų atsiminimus, negalime nesistebėti jų išradingumu ir gebėjimu pralysti net per adatos skylutę sudėtingomis sąlygomis, o tai, kad Kronika buvo leidžiama be perstojo iki pat nepriklausomybės atgavimo, niekaip kitaip negalima paaiškinti kaip Dievo Apvaizdos veikimu.
Prieš šiek tiek daugiau kaip mėnesį, šių metų vasario 7 d. Rudaminoje, kuri yra visai netoli nuo Simno, paminėjome vieno iš sovietų okupacijos metu Lietuvoje įkurto Lietuvos tikinčiųjų teisėms ginti komiteto steigėjų ir vieno iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos bendradarbių kun. Juozo Zdebskio 40 metų po jo tragiškos žūties metines. Po šio minėjimo kalbantis su Kauno arkivyskupu metropolitu JE Kęstučiu Kėvalu, jis man pasakė žodžius, kurie, manau, labai taikliai įvardina esminę savybę, kuria pasižymėjo kun. Juozas Zdebskis ir kiti Kronikos leidėjai. Ekscelencija jį įvardino kaip „antgamtinę drąsą turėjusį kunigą“. Ši jo drąsa buvo nesuprantama KGB, ji jiems atrodė akiplėšiška. Todėl jį savo dokumentuose vadino Akiplėša.
Šia antgamtine drąsa pasižymėjo visi LKB kronikos leidėjai. Gebėti tokiomis grėsmingomis sovietinių represijų sąlygomis veikti taip, kaip veikė jie, reikėjo turėti akiplėšiškos „antgamtinės drąsos“.
Žymus šio laikmečio katalikų mąstytojas ir šv. Jono Pauliaus II biografas George Waigel savo knygoje „Evangelinė katalikybė“ apie tokią „antgamtinę drąsą“ rašė: „Kristus savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus prisiėmė visą žmogiškąją nuodėmę ir, sudeginęs ją pasiaukojančios meilės liepsnose, įgalino visus, kurie jį tiki, gyventi ne be baimės, bet anapus baimės ir, drąsiai gyvenant tiesoje, narsiai vykdyti savo misiją“.
Manau čia G. Waigel‘is labai tiksliai apibūdina Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjus. Jie mums savo gyvenimais paliko liudijimą, kaip tikėjimas ir pasitikėjimas Jėzumi juos įgalino gyventi ne be baimės, nes ne vienas jų savo atsiminimuose liudija, kad baimė buvo jų gyvenimų palydovė, bet gyventi anapus baimės ir, drąsiai gyvenant tiesoje, narsiai vykdyti Viešpaties jiems patikėtą misiją.
Reliatyvizmo diktatūros ir vis labiau įsigalinčios cancel kultūros laikmetyje, kai vėl esame su savo krikščioniškomis pažiūromis sekuliaraus pasaulio stumiami į viešojo gyvenimo paraštes ir mus kaip koks virusas užvaldo vidinė baimė ir iš jos kylanti savicenzūra, mums reikia perimti iš LKB Kronikos leidėjų gyvą troškimą ir gebėjimą gyventi giliu tikėjimu kaip asmeniniu ryšiu su Dievu, kad kaip ir jie, brangindami tiesą nepasiduotume reliatyvizmo skleidžiamiems mąstymo nuodams ir, girdėdami Dievo balsą savo sąžinėje, Jo malonės būtume įgalinti taip pat narsiai vykdyti mūsų kartai patikėtą misiją.
