VI a. gyvenęs popiežius Grigalius Didysis rašė, kad „ganytojo tylėjimas retkarčiais yra žalingas jam pačiam, bet visada jo bendruomenei‟. Tad turime kalbėti, negalime tylėti. Žinoma, kalbama ne tik pasisakant kokiu vienu klausimu ar pritariant vienai nuomonei, bet visada, kai dėstomas Evangelija paremtas požiūris.
Apie ką negaliu tylėti? Apie daug ką. Visų pirma apie laisvę. Nes Dievas sukūrė žmogų laisvą ir leido jam gyventi, rinktis, apsispręsti. Kaip rašė apaštalas Paulius, „jūs esate pašaukti laisvei!‟ (Gal 5, 13). Tai esminė ir, ko gero, sunkiausia dovana. Dievas jos neatima net tada, kai panaudojame blogam ar net prieš patį Kūrėją. Ji priklauso kiekvienam be išimties, todėl reikia blaiviai matyti, kur yra kliūčių jai skleistis, o kur jos iš viso nėra. Tai nesulyginami dalykai.
Dievui nereikia prievartinių sekėjų, nereikia vergų, o laisvų žmonių, kurie priima kvietimą būti Jo vaikais, net jei keliauja klysdami ir pripažindami savo klaidą, nutoldami ir vėl grįždami.
Negaliu tylėti apie gyvybę. Ji Dievo sukurta ir šventa, nė vienas jos sau nesuteikėme. Visada ir visur turi būti saugoma kiekvieno žmogaus gyvybė, net tokia trapi kaip negimusio kūdikio. Reikia padėti žmogui gyventi, o ne nusižudyti net tada, kai gyvenimas tampa labai sunkus.
Žmogaus gyvybė yra aukščiau už bet kokius interesus, o karas – didžiausias nusikaltimas prieš žmoniją. Gyvybė paniekinama ir tada, kai pelnas statomas aukščiau už žmogaus gyvenimą, kai lobstama iš žmogaus silpnybių. Į priklausomybių vergiją patekęs žmogus sukelia daugybę kančių sau ir kitiems, praranda laisvę, gyvybingumą, o kartais net gyvybę.
Negaliu tylėti apie pagarbą žmogui. Reikia kalbėtis ir ginčytis, galima kritikuoti ir peikti bet kokius projektus ar planus, bet neleistina žeminti, niekinti kito žmogaus. Diskusija vyksta argumentuojant, stengiantis pagrįsti savo tiesą, bet ne tyčiojantis iš to, kuris turi skirtingą nuomonę, kad ir kas jis būtų: nepažįstamas socialinių tinklų komentatorius ar aukštas pareigas einantis asmuo.
Reikia kalbėtis ir ginčytis, galima kritikuoti ir peikti bet kokius projektus ar planus, bet neleistina žeminti, niekinti kito žmogaus.
Sunku patikėti, kad neapykanta trykštantis pilietis bus Lietuvos patriotas, ginantis jos laisvę ir kuriantis meilės civilizaciją. „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato‟ (1 Jn 4, 20), o jei nemyli šalia esančio žmogaus, ar gali sakyti, kad myli tautą?
Negaliu tylėti, kad Jėzaus skelbė žmogaus išgelbėjimo žinią ir neapsiribojo viena ar keliomis moralinio gyvenimo sritimis. Todėl Bažnyčia netyli, kai švenčia Kristaus auką, kai šventina žmogaus gyvenimą, kai skelbia Evangeliją.
Žinoma, gyvename konkrečiame pasaulyje, todėl visa, kas vyksta visuomenėje reikia matyti bei išmintingai sverti. Čia labai daug dalykų: šeimų padėtis ir galimybė turėti tinkamą poilsį bei švęsti Viešpaties dieną, žmogaus lytiškumo klausimai ir turto bei nuosavybės suabsoliutinimas, lygios socialines galimybės nepriklausomai nuo gyvenimo vietos ir tinkamos darbo sąlygos bei teisingas atlyginimas, nacionalinis saugumas ir jokių išimčių nenumatantis artimo meilės įsakymas, prekyba žmonėmis, jų išnaudojimas ir teisė bendruomeniškai ginti savo teisėtus interesus t. t. ir t. t. Aktualios visos sritys, o visuomenės procesų vertinimas tik pagal vieną iš jų nebus pakankamai objektyvus.
Negaliu tylėti ir noriu tiesiog šaukti, kad Jėzui pirmiausia rūpėjo ne įstatymas, ne institucijos, o konkretūs žmonės! Todėl taip svarbu dalintis tikėjimu, žinia apie Tėvo meilę ir Jėzaus raginimą atsiversti, atsakingai priimti kvietimą Juo sekti.
Deja, ar nesame linkę pirmiausia kritikuoti ir saugoti vienokią ar kitokią tvarką bei pasmerkti jos laužytojus? Tik ar tai patraukia, skatina jungtis į Bažnyčią, net rinktis dvasinį pašaukimą? Evangelija turi ką pasakyti kiekvieno laiko žmogui, taip pat ir šiandienos.
Čia paliečiama pati Bažnyčios egzistavimo prasmė. Verčia rimtai susimąstyti, kad Jėzus nepasmerkė su šeštu vyru (sic!) gyvenančios samarietės (plg. Jn 4, 18) ar nusikaltimo vietoje sugautos svetimautojos (plg. Jn 8, 11), o griežčiausius priekaištus skyrė fariziejams ir Rašto aiškintojams, kurie anuomet buvo patys stropiausi Dievo duoto Įstatymo vykdytojai (plg. Mt 23, 33). Matyt pražiūrėjo kažką esminio?!
Tai nereiškė, kad Jėzus būtų pateisinęs nuodėmę, bet Jis sugebėjo taip prakalbinti, kad žmonės pajuto norą keistis. Jėzus nepritarė romėnų muitams, bet muitininkai sekė paskui Jį ir sėdo kartu prie stalo. Duok, Dieve, kad ir mes sugebėtume taip kalbėti, jog ne atstumtume, o patrauktume.
