Jaunimas ir pilietiškumas – ar galime ką bendro rasti tarp šių dviejų sąvokų? Į šį klausimą XFM radijo laidoje „Jaunimo kodas“ gilinosi vedėja Jūratė Kriščiūnaitė, kalbindama politologą Dovilą Petkų. Kartu su pašnekovu buvo aptartos pilietiškumo trūkumo šaknys jaunuolių tarpe bei tikėjimo ir patriotiškumo sąsajos. Politologas taip pat pasidalino asmeniniu liudijimu, paskatinusiu jį patį puoselėti pilietiškumą savo gyvenime.
„Mes esam tauta, kuri išliko per tiek metų ir išlieka iki šiol, kuri dar turi savo valstybę. Tikrai ne visos tautos turi savo valstybę, pavyzdžiui, kurdai, baskai. Tautos, kurios yra gausesnės už mus, nesukūrė savo valstybės, o mums pavyko. […] Mūsų išlikimas tarp visų galių aplink yra didžiulis pasiekimas. Norėtųsi, kad mūsų švietimo sistema ir mūsų mokytojai diegtų tai mūsų vaikams, o būtent, kad mes esam tikrai ypatinga tauta su tam tikru išlikimo genu, kurį reikia puoselėti.“ – sako Dovilas Petkus
Anot pašnekovo, pilietiškumą skatinti turėtume pradėti nuo savęs ir savųjų šaknų pažinimo.
„Sovietmetį buvo giliai įsišaknijęs nepasakojimas savo vaikams, kuo buvo jų giminės šaknys. „Mažiau žinosi, bus saugiau“, „Nenueisi į mokyklą neišsipliurpsi“ ir tai yra labai stipru. Šiame pokalbyje jau kalbėta, kokią įtaką sovietmetis padarė. Jis sujaukė net šeimos istorijos lygio pažinimą. Šiuo laiku žmonės pradeda kasti dokumentus ir sužino, iš kur jie, kas buvo jų proseneliai, seneliai ir pan. Buvo padaryta didžiulė žala. Reikėtų skatinti žmones visų pirma pradėti bent jau nuo savo šeimos pažinimo ir tą plėsti ir plėsti vis toliau.“
Kalbėdamas apie asmeninį santykį su valstybe, D. Petkus pabrėžia įsipareigojimo ir atsakomybės svarbą, kuri mus formuoja bei ugdo brandą.
„Aš galvoju, kad žmogus geriausiai atsiskleidžia per įsipareigojimą. Aš, kaip asmuo, geriausiai atsiskleidžiu, kai kuriu įpareigojantį santykį su kitu. Tą ir J. Petersonas yra patvirtinęs (kanadiečių kilmės klininikis psichologas). Aš neužaugu kaip asmuo iki galo, jeigu radikaliai atmetu įpareigojančio santykio kūrimą su kitu žmogumi. Aš neaugu, nes visada yra nepatogumų ir sunkumų ir pan., tačiau tai irgi yra kelias Dievop. Tam tikra prasme tai yra ir mano brandos kelias – tai kelias žmogui per santykį su kitu žmogumi, tapimas išties atsakingu asmeniu prieš savo bendruomenę.
Toji atsakomybė taip pat kuriama per santykį su valstybe ir tauta. Jeigu aš žiūriu į tai nerūpestingai, tai niekada neišskleisiu savo potencialo, kurį mes turime būdami nedidelė ir maža tauta. Mes savotiškai netgi turime skolą. Esame skolingi visiems tiems žmonėms, kurie buvo prieš mus. Šitame laike, kai tariame „Lietuva“ ar giedam himną, tai yra tam tikras momentas, kai susijungiame su tais, kurie buvo praeityje, yra dabar ir kurie čia bus ateityje. Mes iš tiesų turim skolą visiems tiems žmonėms, kurių dėka išlikom ir esam, ir gyvenam, ir turim savo valstybę, nes kitos tautos, kaip minėjom, neturi savo valstybės iki šiol. Tai yra milžiniškas pasiekimas ir palikimas, kurį mes turime saugoti. Tai yra ir tam tikra skola istorijai. Ir dar vienas momentas, kad kitose šalyse aš asmeniškai niekada nesijausčiau toks ypatingas. Manyčiau, kad nuvažiavęs į kitas valstybes, galiu naudotis tam tikrais gerovės pasiekimais, tačiau vis tiek būsiu svetimas. […] aš užaugau Lietuvoj, savo šeimoj ir jaučiu pareigą savo tautai ir savo valstybei grąžinti skolą. Tą man padeda padaryti įsipareigojimas savo valstybei ir artimiems žmonėms.
Pokalbyje išgirsite:
00:52 Pilietiškumo atsiradimas pašnekovo gyvenime;
4:12 Kas paskatino veikti pilietiškai;
8:11 Jaunimo pasyvaus pilietiškumo priežastys;
12:05 Istorinės pasyvaus patriotiškumo, pilietiškumo akimirkos;
17:54 Pasyvaus pilietiškumo sprendimo būdai;
22:40 Lietuvių tautos ypatingumas;
24:22 Žemos tautinės tapatybės savivertės pasekmės;
26:40 Giminės šaknų nepažinimas;
29:45 Patriotiškumo ir pilietiškumo sąsajos su krikščionybe;
35:08 Patriotiškumo ir pilietiškumo nauda.
