Šešiasdešimt keturi procentai JAV katalikų teigia, kad Bažnyčia turėtų leisti moterims būti šventinamos kunigėmis, rodo „Pew Research“ duomenys. Kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse moterų šventinimas sulaukia dar didesnio palaikymo (Brazilijoje net 83 procentai katalikų pasisako už tai).
Apklausos rezultatai paskelbti praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai velionis popiežius Pranciškus interviu laidai „60 Minutes“ atmetė galimybę įšventinti moteris diakonėmis – šis atmetimas tapo ypač reikšmingas po to, kai klausimas buvo iškeltas Sinode apie sinodiškumą.
Mane nuoširdžiai glumina pats moterų šventinimo klausimas. Žurnalistai mielai išryškina marginalias grupes, tokias kaip Romos katalikių moterų kunigių asociacija ar Moterų šventinimo konferencija, kai šios pasirodo viešumoje, ir, be abejo, esama moterų, kurios nori tapti kunigėmis. Tačiau aš niekada tokių nesu sutikusi realiame gyvenime.
Būdama dvidešimt vienerių, įstojau į dominikones – vieną iš nedaugelio bendruomenių pasaulyje, kurios atsispiria demografinio nykimo tendencijai. Mano noviciate buvo keturiasdešimt moterų – įvairaus amžiaus, iš visos šalies ir net iš Melburno, Britų Kolumbijos bei Džakartos. Tarp jų buvo Karinių oro pajėgų veteranė, astronautikos inžinierė ir mokslininkė, taip pat mokytojos ir nemažai moterų, kurios, kaip ir aš, buvo palikusios studijas, kad įstotų į vienuolyną. Nepaisant skirtumų, mus jungė „baltoji kankinystė“, troškimas būti viską atidavusioms, kuris ir patraukė į pašvęstąjį gyvenimą.
XXI a. pradžioje Oprah Winfrey apsilankė motininiuose namuose, kad nufilmuotų gyvenimą koplyčioje ir klauzūroje. Ji kalbino keletą moterų, norėdama sužinoti, kodėl jos įstojo, taip pat apžiūrėjo namus. Eidamas koridoriais matai nepriekaištingai prižiūrėtas celes – didesnes, nei galėtum įsivaizduoti, su langu, supamąja kėde ir rašomuoju stalu šalia lovos. Dominikonės gyvena džiaugsmingą, studijų ir pusiausvyros kupiną gyvenimą ir sielomis pirmiausia rūpinasi per mokymą. Ši plati charizma, jungianti vienuolinę praktiką ir apaštalavimą, kyla iš Kristaus pavyzdžio, kurio kasdienę tarnystę lydėjo kontempliatyvi vienybė su Tėvu.
Ne viena iš mano seserų nenorėjo tapti kunige.
Pirmaisiais noviciato metais beveik išimtinai skaičiau karmelitų autorius. Kartą noviciato vyresnioji man pasakė, kad kiekvienas dominikonas turi karmelitišką širdį. Kanoniniais (pirmaisiais) metais novicės ne daugiau kaip dvi savaites praleisdavo už klauzūros ribų. Neskaitėme aktualijų ar grožinės literatūros; vietoj to laiką skyrėme meditacijai, tylos praktikai ir dvasinei literatūrai. Mes statėme vidinę klauzūrą, kuri turėjo tapti mūsų apaštalavimo pamatu. Ir būtent ten sutikau vienuolę, kuri norėjo būti kunige.
XIX a. Prancūzijos karmelitė dabar jau žinoma Teresė iš Lizjė rašė: „Kunigo pašaukimas! Su kokia meile, mano Jėzau, laikyčiau Tave savo rankose, kai mano žodžiai nuleistų Tave iš dangaus! Su kokia meile dalinčiau Tave sieloms! … Kaip pranašai ir mokytojai būčiau šviesa sieloms… Aš netrokštu vienos kančios – man reikia jų visų, kad numalšinčiau savo troškulį…“
Ji aprašo savo stokos kančią – ligota, neišsilavinusi, itin jautri mergina, neturėjusi jokių galimybių pasaulietinei karjerai. Karmelitės nėra mokytojos, mokslininkės ar gydytojos. Jos neverda sriubos alkaniems ir netarnauja priklausomiems, vienišiems, ligoniams ar kenčiantiems.
Teresės apribojimas skaudžiai artimas: ji buvo pasižadėjusi niekada nepalikti mažos vienuolyno teritorijos net tam, kad nueitų į parduotuvę. Jai alkanai apaštalavimo, paguoda yra Pauliaus mokymas: „Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią.“ Apaštalas paaiškina, kad visos tobulos dovanos be meilės yra niekas, o meilė yra pats tikriausias kelias pas Dievą.
„Aš žinojau, kad Bažnyčia turi širdį, kad ši širdis dega meile ir kad tik meilė suteikia gyvybę jos nariams.“
Ji suprato, kad šį sielos alkį nepatenkins nei jos pačios darbai, nei net šlovingas kunigo vaidmuo. Teresė stojo į vienuolyną, nes turėjo antgamtinį troškimą tobulai mylėti. O begalinėje tobulos meilės erdvėje tariami jos kūno, padėties ir išsilavinimo apribojimai tapo nereikšmingi. Atsisakiusi troškimo reikšti ką nors pasaulietine prasme, ji galėjo tobulai tarnauti – nedaloma širdimi – savo dangiškojo Sužadėtinio darbui. O Jo darbas yra meilė.
Kiekvienas dominikonas turi karmelitišką širdį, nes kiekvienas krikščionis yra pašauktas tobulai mylėti. Todėl šv. Teresė yra misijų globėja – jos mokymas iš tiesų yra visuotinis. Tačiau jos įžvalgoje yra ir kažkas ypatingai moteriška: moterys yra tobulos meilės gavėjos. Geriausias būdas priimti – turėti daugiausia erdvės priėmimui, daugiausia tuštumos.
Biblijoje gausu moterų, kurių stiprybė kilo būtent iš jų mažumo: Ruta, varginga našlė, prašo Boazo globos; Esteros nualpimas tampa jos stiprybės viršūne; Abigailė, visiškai pažeidžiama, vejasi Dovydą, prašydama jo gailestingumo; Marija džiaugiasi, kad Dievas pažvelgė į jos mažumą. Ši tema atsikartoja ir tradiciškai nevaisingose moterų figūrose: Hana, Rachelė, Elžbieta ir Ona yra tušti indai, per kuriuos Dievas gelbsti savo tautą. Teresė, pasaulio atmesta, yra išaukštinta danguje. Moterys įkūnija silpnumą, kuriame Dievo galybė tampa tobula.
moterys yra tobulos meilės gavėjos.
Būtent šis paradoksas paaiškina, kodėl nė viena iš mano seserų nepavydėjo kunigams. Mes statėme vidinę klauzūrą, kaip moko Teresė Avilietė. Klauzūra yra vieta, kurios vienintelis dėsnis – principas, kad Dievo veikimas nėra ribojamas nei erdvės, nei laiko. Joje moterys, pagal daugelį pasaulietinių kriterijų silpnesnės už vyrus, yra perkeičiamos. Vienuolės yra Dievo meilės dosnumo įrodymas.
Kai žmonės manęs klausia, kodėl palikau vienuolyną, nukreipiu juos į kitos Bažnyčios mokytojos gyvenimą. Dievas nurodė Kotrynai Sienietei, vos septynerių metų, persikelti į kambarį tėvų namuose, kur ji keletą metų meldėsi ir pasninkavo kaip atsiskyrėlė. Galiausiai ji buvo mistiškai sužadėta su Jo Sūnumi ir tikėjosi visą likusį žemišką gyvenimą džiaugtis šia vienijančia meile vienumoje. Jos nuostabai, Dievas pasakė, kad atėjo metas, pasiėmus klauzūrą su savimi, tarnauti sieloms. Raimondo Kapujiečio Kotrynos biografijoje aprašoma daugybė stebuklų, kuriuos Dievas per ją atliko – šie stebuklai, galbūt niekada nebūtų įvykę, jei ji būtų likusi savo celėje. Kurį laiką gyvenusi savo „celėje“ kaip formacijos etape, ji klauzūrą nešėsi su savimi visą likusį gyvenimą.
Noviciatą palikau likus dviem mėnesiams iki savo pirmųjų įžadų – Kotrynos Sienietės šventės dieną. Mano pasitraukimas nebuvo vien mano pasirinkimas; Viešpats per skausmingas aplinkybes nukreipė keliu, kurį buvo man numatęs. Niekada iki galo nesuprasiu paslapties, kančios ir ekstazės, kurias patyriau. Ar turėjau nukrypti nuo savo mokymosi ir profesinio kelio, kad kelerius metus pagyvenčiau vienuolyne? Ar turėjau rizikuoti santykiais su šeima, palikdama ją taip, kaip palikau? Ar paskui turėjau ištverti vienatvę paliekant bendruomenę, siaubingai bijodama, kad palieku Dievą? Į visa tai atsakau tvirtu „Taip“, pripažindama kartu su šv. Kotryna, kad kartais kontempliatyvus gyvenimas yra skirtas formuoti mūsų aktyvaus gyvenimo supratimą. (Be kita ko, jis tikrai parengė mane santuokai.)
Dažnai sakau, kad jei yra vienas dalykas, kurio mane išmokė vienuolinis gyvenimas, tai gebėjimas pasakyti Dievui: Tu man esi pakankamas. Tai atsietos meilės refrenas. Galėjau riboti bendravimą su šeima, nes žinojau, kad Dievas juos myli labiau nei aš; galėjau jaustis tobulai mylima seserų, kurias vos pažinojau, nes Dievas gaivino mūsų draugystę; galėjau paklusti net nesuprasdama, nes žinojau, kad Dievas veikia per vyresniuosius. Atsieta meilė yra tobula meilė, nes ji nesavanaudiška.
Dabar, apmąstydama tą laikotarpį, matau, kad kai pasiūliau Dievui viską, Jis iš tiesų priėmė viską. „Tu man esi pakankama“, – Jis sakė, kai įstojau, ir kiekvieną dieną po to. Tavo jaunystė, tavo trūkumai, tavo netobulai saugoma tyla man yra pakankami. Per tai noriu save apreikšti. Jis pasodino mane prie dangaus vaišių stalo, nors mano buvimas klauzūroje buvo laikinas. Jis išmokė mane ją neštis su savimi ir parodė, kad per ją gali patraukti sielas prie savęs.
Ši patirtis išmokė mane ne tik to, kad mums pakanka Dievo galybės, bet ir to, kad moterys yra natūraliai pritaikytos gyventi šia tiesa. Dievas suteikia autoritetą per kunigystės tarnystę, o pasitikėjimą – per kontempliatyvų pašaukimą. Jis nebus pranoktas dosnumu tiems, kurie atveria savo širdis Karaliaus paslaptims.
