Kai šių metų rugpjūčio gale pradėjau darbą Vilniaus m. savivaldybės Žmogaus teisių komisijoje, buvau šokiruotas dėl procedūrinių komisijos darbo pažeidimų, geležinės uždangos kitokioms, negu daugumos komisijos narių pažiūroms, į mane asmeniškai nukreipto žeminimo, menkinimo ir bandymų apriboti mano, kaip teisėtai išrinkto Vilniaus m. tarybos nario, teises. Apie tai plačiau paskelbta čia.
Šį kartą dalinuosi informacija apie tai, kokias destruktyvias ir žalingas rekomendacijas komisija ketina siūlyti Vilniaus m. mokykloms. Įgyvendinus pilotinį projektą Vilniuje, jis neabejotinai būtų plečiamas visos Lietuvos mastu.
2023 m. spalio 10 d. posėdyje trečiuoju klausimu buvo sprendžiama dėl pilotinio projekto vykdymo Vilniaus m. mokyklose įgyvendinant vadinamąsias metodines rekomendacijas švietimo srities darbuotojams „Lyčių lygybė ir nediskriminavimas mokymo ir ugdymo procese“.
Kadangi informacija apie posėdyje numatomus svarstyti klausimus buvo pateikta komisijos nariams pažeidžiant komisijos darbo nuostatus – likus apytikriai vienai parai iki posėdžio, neturėjau jokios galimybės pateikti išsamią nuomonę dėl svarstomo klausimo iki posėdžio ar jo metu. Posėdyje galėjau išsakyti vos kelias trumpas pastabas ir pareikalavau, kad kreipiantis į savivaldybės administraciją dėl pilotinio projekto vykdymo, būtų pridėta mano atskiroji nuomonė.
Išdėstydamas savo nuomonę, be kita ko, rašau: „Siekiamos Vilniaus mokykloms primesti metodinės rekomendacijos yra radikaliai antimokslinės pedagogų ir mokinių ideologinio formavimo ir perauklėjimo gairės. Ketinimas įgyvendinti šiomis gairėmis grindžiamą pilotinį projektą “Lyčių lygybė ir nediskriminavimo mokymo ir ugdymo procese“ reiškia tai, kad šalies sostinėje skubama pradėti totalitarinį antropologinės ir socialinės inžinerijos eksperimentą, kuriuo siekiama formuoti dar vieną “naujojo žmogaus“ tipą – XXI a. genderistinį “belytį“ ar “daugialytį“ “naująjį žmogų“. Naujasis genderistinis žmogaus tipas turi pakeisti du XX a. mėgintus sukurti “naujojo žmogaus“ tipus – tiek “komunistą“, suvokiamą kaip marksistinės ateities visuomenės “antžmogį”, tiek nacionalsocialistinį biologinį “antžmogį“, arba tariamai aukštesnės naujosios “arijų rasės“ atstovą, ir tapti “patobulintu“ jų antrininku ir įpėdiniu.
šalies sostinėje skubama pradėti totalitarinį antropologinės ir socialinės inžinerijos eksperimentą, kuriuo siekiama formuoti dar vieną “naujojo žmogaus“ tipą – XXI a. genderistinį “belytį“ ar “daugialytį“ “naująjį žmogų“.
Grynai ideologinį rekomendacijų pobūdį ir viso projekto tikrąją esmę bei socialinę inžinerinę paskirtį atskleidžia jau pirmajame rekomendacijų sakinyje išsakomas istoriškai ir politiškai ne tik klaidingas, bet ir absoliučiai melagingas teiginys, kad “lyčių demokratija yra visos demokratijos pagrindas“, taip pat ir tuojau pat pavartojama niekada ir niekur politinėje teorijoje ir politikos moksluose nežinoma ir nevartojamas, o tik genderistiniuose tekstuose cirkuliuojantis ideologinis naujadaras “lyčių demokratija“.
Rekomendacijose, kaip ir visose genderizmo ideologijoje, neleistinai ir net absurdiškai biologizuojama pati demokratijos sąvoka, kuri visais laikais buvo laikoma politine kategorija. Pats demokratinis valdymas visada buvo grindžiamas žmonių rūšies vieningumo ir tuo pat metu žmonių įvairovės ir skirtingumų pripažinimo principu. Demokratijos požiūriu moterys ir vyrai turi būti pripažįstami lygiais ir lygiateisiais kaip moralinio sprendimo galia ir proto gebėjimais apdovanoti orūs ir vienodai gerbtini žmogiškieji asmenys, kartu nepaneigiant tam tikrų iš dalies biologiškai nulemtų jų fizinės ir psichologinės konstitucijos skirtumų.
Demokratija yra nuo Antikos laikų žinoma politinio valdymo forma, numatanti lygias piliečių, nepriklausomai nuo jų lyties, politines teises. Istoriškai moterų demokratinės lygybės principas buvo įgyvendinamas suteikiant joms lygias pilietines ir politines teises su vyrais, taip pat užtikrinant lygias ekonomines, socialines, kultūrines ir teisines galimybes realizuoti bei išskleisti savo gebėjimus ir kūrybines galias lygiateisiškai ir netrukdomai dalyvaujant visose visuomenės gyvenimo ir veiklos srityse. Civilizuotose šalyse, tarp jų Lietuvoje, visos šios ir kitos demokratinės piliečių teisės seniai suteiktos ir moterims, kurių lygybė ir nediskriminavimas yra įtvirtinti ir saugomi įstatymiškai.
Tuo tarpu sąvoka “genderistinė demokratija“ kaip tik neigia abiejų lyčių demokratinės politinės lygybės principą ir savo kilme bei dalykiniu turiniu yra ne kas kita, kaip iš marksistinio komunistinės revoliucijos teorinio arsenalo perimtos ir XXI a. neomarksistinės “seksualinio išsilaisvinimo“ revoliucijos realijoms ir poreikiams pritaikytos sąvokos “proletarinė demokratija“ variantas. Kaip žinoma, tokia “demokratija“ SSRS buvo įtvirtinta po bolševikinio perversmo Rusijoje, o ypač nuosekliai realizuota stalininės ,,socialistinės demokratijos“ ekscesų ir nusikaltimų žmoniškumui pavidalu.
Rekomendacijas grindžianti genderistinė ideologija yra ypatinga neomarksistiniam komunizmui būdingo istoristinio socialinio konstruktyvizmo ir hitlerinio nacionalsocializmo ideologijai būdingo evoliucionistinio socialdarvinizmo elementų samplaika, tai yra ne kas kita, o hibridinis šių antihumaniškų ir nusikalstamų XX a. totalitarinių ideologijų derinys bei jų tąsa XXI a. sąlygomis.
Ši samplaika rekomendacijose atsispindi atvirai įvardijamu skiepijamos “lyčių demokratijos“ tikslu – paneigti arba absoliučiai sumenkinti kaip žmonių pasaulyje visiškai nereikšmingus genetiškai ir biologiškai sąlygotus dviejų prigimtinių žmogiškųjų lyčių skirtumus. Rekomendacijoje ši nuostata realizuojama autorių pastangomis sąmoningai ir tendencingai ignoruoti milžinišką šioje srityje vykdomų mokslinių tyrimų lauką ir tyrimų metu atskleistus socialiai ir kultūriškai reikšmingus moterų ir vyrų skirtumus.
Šitoks plačių ir ilgalaikių mokslinių tyrimų metu sukauptų duomenų iškraipymas ir nutylėjimas yra nesuderinamas su vienu svarbiausių šiuolaikinės mokyklos uždavinių – formuoti mokytojų ir mokinių mokslinę pasaulėžiūrą. Rekomendacijos faktiškai grąžina Lietuvą į SSRS būdingos mokslo totalitarinės kontrolės laikus, kai genetika buvo skelbiama “buržuaziniu pseudomokslu“, ir išduoda jos autorių idėjinę giminystę su liūdnai pagarsėjusio genetiko-ideologinio šarlatano T. Lysenkos nuostatomis.
rekomendacijose atsispindi atvirai įvardijamu skiepijamos “lyčių demokratijos“ tikslu – paneigti arba absoliučiai sumenkinti kaip žmonių pasaulyje visiškai nereikšmingus genetiškai ir biologiškai sąlygotus dviejų prigimtinių žmogiškųjų lyčių skirtumus.
Dėl šios priežasties “genderistinė demokratija“ yra ne moterų ir vyrų lygybės įgyvendinimo, bet jų totalinio suniveliavimo projektas. Juo siekiama praktiškai įgyvendinti pamatinę antimokslinę ir voliuntaristinę genderistinės ideologijos nuostatą, kad net fiziniai ir psichiniai moterų ir vyrų skirtumai tėra iliuziniai, o tikėjimas jų objektyviu egzistavimu – su šaknimis išrautini praeities “prietarai“ ir “stereotipai“.
Rekomendacijomis pagrįstu mokinių ugdymu būtų mokoma tikėti ne tuo, kad moterys ir vyrai yra lygūs, bet kad jie yra absoliučiai vienodi – būtent tokią prasmę turi metodinėse rekomendacijose vartojama ir jas turinti legitimuoti genderistinės ideologijos siekiama įtvirtinti “lygybės“ sąvoka. Atitinkamai Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa kreipiama taip, kad mokiniams būtų formuojama belyčio “naujojo žmogaus“ sąmonė ir savivoka ir ugdomi gyvenimo visuomenėje, kurioje būtų metodiškai griaunama ir galiausiai išnyktų pati prigimtinių lyčių samprata, įgūdžiai.
Tikroji pedagogams ir mokiniams siekiama įskiepyti nuostata nediskriminuoti individų pagal lytį šiame ideologiniame kontekste reiškia siekį panaikinti šitaip ideologiškai ugdomos ir formuojamos visuomenės narių gebėjimą atpažinti bei skirti moteris ir vyrus ir šitaip įgyti “belyčių“ arba “daugialyčių“ vadinamųjų “naujųjų žmonių“ savimonę. Tokia savimonė ir jos kryptingas formavimas vykdomos “seksualinio išsilaisvinimo revoliucijos“ požiūriu yra laikomas būtina sąlyga įgyvendinti galutinį šio antropologinės ir socialinės inžinerijos projekto tikslą – sukurti postžmogišką “puikų naująjį pasaulį“, kuriame turi išnykti ne tik pamatinė moters ir vyro skirtis, bet ir pati lyties bei lytiškumo samprata.
Šitaip ugdoma ,,nediskriminacinė“ mokinių nuostata savo ruožtu yra skirta atverti kelią socialdarvinistinei naujajai “polimorfinio lytiškumo” biologijai. Tokia socialiai konstruojama biologija grindžiama apeliavimu į žmogaus teisėmis save siekiančių legitimuoti vis naujų “socialinių lyčių“ kovos už būvį, jų atrankos ir stipriausių kvazibiologinių, tik individų vaizduotėje susikurtų ir iškovojusių socialinį savo teisių pripažinimą “socialinių lyčių“ išlikimo toje kovoje principu.
Apskritai rekomendacijos siekia įskiepyti pedagogų ir mokinių sąmonėje totalitarinį ne tik žmonių, bet ir visos tikrovės valdymo principą – “viskas gali tapti bet kuo“. Jos yra siūlomos Vilniaus ir visos Lietuvos mokykloms nesuvokiant arba ignoruojant pamatinį faktą, kad šitaip į šalies švietimo sektorių ir į viešąjį gyvenimą sugrąžinamos mutavusios totalitarinės ir įstatymiškai uždraustos marksistinio komunizmo ir nacionalsocializmo ideologijos jų hibridinio monstro – genderizmo ideologijos – pavidalu.“
Taip pat nuomonėje pateikiau trumpą informaciją apie esminius metodinius rekomenduojamo dokumento trūkumus bei priminiau, kad savivaldybės neturi teisės formuoti ugdymo turinio švietimo sektoriuje.
Visą mano nuomonės tekstą galima perskaityti čia[AS1].
Viliuosi, kad Vilniaus m. savivaldybėje atsiras pakankamai sveikos nuovokos nebandyti įgyvendinti šio neomarksistinio socialinės inžinerijos eksperimento, kuris yra didžiulis jo iniciatorių, vykdytojų ir rėmėjų nusikaltimas Lietuvos mokyklai, joje ugdomai būsimųjų šalies piliečių kartai, visuomenei ir valstybės ateičiai. Nusikalstama totalitarinė genderizmo ideologija ir ją siekiantys prievarta primesti Tautai politikai yra pasmerkti gėdingai žlugti, kaip kadaise žlugo tokia pat pavergianti sovietinio komunizmo antihumaniška doktrina ir represyvi bei žudikiška kompartijos diktatūra. O šių dienų eksperimentatoriai atsidurs istorijos sąvartyne, kaip jame atsidūrė jų pirmtakai ir mokytojai. Vieni ir kiti už padarytus ir daromus nusikaltimus neišvengs istorijos teismo ir teisingo atpildo.
Pabaigai konkretus ir iškalbingas faktas nežinantiems arba vis dar abejojantiems dėl komunizmo ir genderizmo sąsajų ar dėl to, kad dangstantis Gyvenimo įgūdžių programa, į Lietuvos mokyklas nešama dar viena “seksualinio išsilaisvinimo“ revoliucija tėra po bolševikų perversmo Rusijoje ilgiau kaip dešimtmetį mėgintos vykdyti tokios pat revoliucijos tęsinys.
Pagrindinė metodinių rekomendacijų autorė, Vilniaus Moterų namų vadovė L. Vasiliauskė, kaip jau minėta ankstesniame mano tekste, ne tik kompartijos sekretorės ar ideologijos ir propagandos skyriaus vadovės tonu pareikalavo atimti iš manęs teisę dalyvauti ir laisvai išsakyti bei ginti savo nuomonę Vilniaus savivaldybės žmogaus teisių komisijoje. Jai užteko įžūlumo pareikšti, kad prigimtinės šeimos gynėjai yra “dešinieji radikalai“, nesivadovaujantys “europinėmis vertybėmis“ ir savo “antivalstybiniais pasisakymais stumiantys į putino glėbį“.
Ant šios antiputiniškos “žmogaus teisių“ retorikos kabliuko greičiausiai ir užkibo komisijos kolegos. Paskubėję palaiminti L. Vasiliauskės parengtas metodines rekomendacijas ir uždegę žalią šviesą privalomu genderistinės ideologijos “tiesų“ kursu turinčiam tapti pilotiniam projektui sostinės mokyklose jie, atrodo, nebus pastebėję itin svarbių aplinkybių. Būtent kad didžioji žmogaus ir moterų teisių gynėja bei tvirtoji kovotoja su Kremliumi ir “dešiniaisiais radikalais“ 1978 m. baigė Maskvos M. Lomonosovo universitetą ir veikiausiai yra sovietmečio laikų “nackadrė“ – šitaip buvo įvardijami Kremliaus specialiai darbui pavergtose SSRS provincijose ruošiami ideologiškai tvirti “nacionaliniai kadrai“, kurie veikė kaip ištikimiausi ir uoliausi režimo parankiniai.
Nepavyko rasti žinių, kur gyveno ir ką veikė baigusi šią “nackadrų“ kalvę L. Vasiliauskė iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau kad toje kalvėje įgytos pažiūros niekur nedingo – daugiau, negu akivaizdu.
2000 m. ši veikėja dalyvavo LR Seimo rinkimuose kaip A. Paulausko vadovaujamos socialliberalų partijos kandidatė. To paties Paulausko, kurio tėvas buvo aukšto rango KGB darbuotojas, o jis pats, Lietuvai siekiant narystės NATO, išsiskyrė, švelniai tariant, dviprasmiškais pasisakymais šiuo klausimu.
Tačiau 2008 ji pakilo į dar didesnes aukštumas dalyvaudama rinkimuose kaip A. Paleckio vadovaujamos partijos “Frontas“ kandidatė. Pačios prorusiškiausios ir atvirai antivalstybinės partijos, kuri buvo ne kas kita, kaip menkai paslėptas mėginimas atkurti ir, prisidengus nauju pavadinimu, vėl legalizuoti grynai komunistinę ir Lietuvoje uždraustą promaskvietišką M. Burokevičiaus KPSS/LKP “platformininkų“ partiją.
Kaip žinome, šis mėginimas baigėsi paties “Fronto” uždraudimu. Žiniasklaidos pranešimai leidžia teigti, kad karingoji feministė stojo į minėtos antivalstybinio prokremlinio sambūrio gretas su ypatingu entuziazmu: “Prieš keletą dienų į „frontininkų“ gretas pati pasiprašė Vilniaus moterų namų krizių centro vadovė Lilija Vasiliauskienė.“
Tai yra tobulas politinės mimikrijos atvejis, tik iliustruojantis kuo glaudžiausią sovietinio komunizmo ir vakarietiško genderizmo idėjinę giminystę ir jų bendras genetines ištakas marksistinėje šeimos teorijoje, laikančioje prigimtinę šeimą “buržuazine atgyvena“ ir reikalaujančioje ją panaikinti.
Ne tik mokytojus, mokinių tėvus ir mamas, bet ir visus Lietuvos žmones raginu sukrusti ir visomis teisėto pasipriešinimo priemonėmis stabdyti nežmonišką mūsų antropologinio perkūrimo ir tuo pačiu Lietuvos sunaikinimo projektą. Visuomeninės iniciatyvos to padaryti jau neįstengs. Būtinas ryžtingas politinis pasipriešinimas. Tam ir buvo įkurtas Nacionalinis susivienijimas.
