Gyvenimas ne juodai baltas. Tyvuliuoja pusiau komunistinė, pusiau krikščioniška sakmė apie kvailus, baisius ir nedorus elito senjorus pomidorus. Ir dvasingus, kilnius pažemintuosius ir nuskriaustuosius.
Tokia graži, pukuota, nusivylusiųjų baisingai mėgstama, gudručių ir šiaip naivuolių sukurta stebuklinė pasaka, kokie didvyriai ir nesuprasti genijai gyvena opozicijos stovykloje. Ir kokie niekšai, kvailiai – valdžioje.
Bet susiduri konkrečiai, iš arti su kokiu sėkmingu niekšu ir netikėtai pamatai, koks jis išsilavinęs, protingas. Dažnai netgi įdomus, tiesiog sąmoningai netramdantis savo tamsių instinktų, kuriuos ir tu juk turi. O kartais šiame plokščio egoizmo pasaulėlyje besielgiantis nuoširdžiai.
Ir kitais kartais susiduri su neteisingumo nuskriaustais ir atstumtaisiais, kurie sukuria savo darbu viską ir kurių niekas negirdi, kurie niekam nerūpi. Kuriuos reikia ginti nuo šio pasaulio plėšrūnų. Ir nustebęs pamatai, kokie jie buki, sukti ir primityvūs.
Ir pašiurpsti, kokie tai vergai, mylintys savo grandines, pavydūs ir išduodantys. Ir kaip jiems patinka gero norintiems klykti „Jūs veržiatės prie lovio!”. O po to, kai per minutę niekas nepasikeičia, šaukti „Ant kryžiaus jį!” O dar po to suklaupus jam melstis.
Net neįsivaizduojat, kiek, pasisukęs porą metų „opozicijos pasaulyje”, sutikau durnių, pasipūtėlių, tuščių, save įsimylėjusių „autoritetų” ir melo. Kiek čia daug netikrų pranašų, pasislėpusių po ėriukų kailiais, parsiduodančių dėl savo palikuonių ir moters.
Ir kiek čia susireikšminusių vidutinybių, kiek ambicijų ir banalybės po vėliavomis! Ir kiek čia paprastų žmonių numirusios vilties.
Globalizmo laikais mažai yra neužvaldytų, nestebimų ir nekontroliuojamų teritorijų. O ten, kur kaunamasi dėl valdžios, pinigų ir įtakos, kontroliuojama praktiškai viskas.
Globalizmo laikais mažai yra neužvaldytų, nestebimų ir nekontroliuojamų teritorijų. O ten, kur kaunamasi dėl valdžios, pinigų ir įtakos, kontroliuojama praktiškai viskas.
Su opozicija kovojama ne tik ir ne tiek iš išorės, kiek ir iš vidaus. Visose šalyse opozicijos stovyklos yra kiaurai valdžios ir specialiųjų tarnybų stebimos, sekamos ir pasiklausomos.
Viduje turi „pakabintų ant kompromato” ir infiltruotų įtakos agentų, kurie reikiamu momentu aktyvuojami. Tai nebūtinai lyderiai, bet visada įtakingi asmenys.
Kelia nerealius tikslus, o nepavykus – sumaištį, destrukciją ir niekur nevedančias rietenas organizacijų viduje. Socialiniuose tinkluose vis atsiranda nauji ar sukasi seni priedangos portaliukai ir seni ar naujai iškepti „influenceriai”.
Suburia ir kartu apšviečia, suregistruoja aktyviąją nepatenkintųjų dalį – tarnyboms juk reikia jus pažinti asmeniškai! Kartais net sukuria kokias nors butaforines „visuomenines organizacijas” ir net „judėjimus”.
O kaip didvyriškai ir išradingai kaunasi dėl autoriteto ir lyderystės! Atkakliai ir nenuilstamai, kasdien kalba apie tai, ką žmonėms labai norisi girdėti, kas visiems skauda! Ir neišvengiamai tampa susijaudinusių feisbuko moteriškių garbinimo objektais.
Dažniausiai masiniu, taigi primityviu lygmeniu – sekėjų skaičius čia yra įvertinimo ir atlygio kriterijus. O reikšmingais momentais jie staiga pakeičia nuomones, ima transliuoti netikėtas, moderniai keistas pažiūras su dar keistesniais argumentais.
Ir pagal susikurtas įtakas sukuria nuomones, reikalingas prie vairo esančioms grupuotėms. Pasielgia netikėtai, suburtas minias nepatenkintųjų nuveda į susipriešinimo ar abejingumo akligatvius, išsklaidydami visuomenės energiją ir neleisdami sutelkti politinės valios.
valstybės pokyčiai yra viso gyvenimo darbas, o ne momentinis atsitikimas.
Viskas kuriama ant lūkesčių sukeliamo kvailo tikėjimo, kad galima „momentinė, staigi revoliucija”. Revoliucijų nebebus, žmonės, nes nebėra kam jų daryti. Beveik niekas tikrų permainų juk nenori ir nelaukia, nes tam gi reikėtų paaukoti bent centą ar valandą darbo.
Mes geriau žiūrėsim su bokalais teliką ir sakysim, kad jūs ne taip darot, kaip reikia, ar ne? Ar tai reiškia, kad viskas baigta? Toli gražu ne.
Tiesiog reikia atsikratyti pagaliau tų idiotiškų iliuzijų ir dūmų. Priimti pasaulį, savo valstybę, žmones ir save pačius tokius, kokie esam. Žaisti su tokiomis kortomis, kokias gyvenimas mums išdalino.
Ir nesitikėti stebuklo, čia ne vaikystės pasaka. Viskas dar galima. Tiesiog supraskim, kad valstybės pokyčiai yra viso gyvenimo darbas, o ne momentinis atsitikimas.
Taip yra visame pasaulyje. Galvojate, pas mus ne? Galvokit toliau, arba tiesiog nusiimkit dangtį nuo akių ir apsidairykit. Pamatysit įdomių dalykų ir žmonių, dažnai gerai pažįstamų. Sėkmės moksle.
O didžiausia bėda ne ta, kad nėra žmonių, kurie pradeda. Didžiausia nelaimė ta, kad tais, kurie tikrai nori pradėti, niekas nebetiki.
