Tai, ką sugalvoji ar pajunti per sekundę, galima pastatyti ir sukurti per dešimtmečius. Tai, ką pastatei ir sukūrei per dešimtmečius, galima sugriauti per sekundę.
Vis galvoju – kada prasidėjo akmenų griūtis nuo kalno? Kada buvo praeitas tas negrįžtamumo taškas, kai vis pagalvodami – niekatokia – neverta dėl smulkmenų draskytis – tegu užsiknisa – atidavėm savo šalį menkystoms?
Kada mūsų kojos ant sniego, dengiančio tamsų ledą, ėmė nesulaikomai slysti ir pajutom lekiantys vis greičiau žemyn? Juk dar prieš dešimtmetį tai buvo tik kvaila galimybė ir tikrumo buvo daug, o baimės mažai?
Ir dabar visokie stanai ir kiti, kurie tam pritarė ir smagiai naudojosi, išpūtę dideles akutes baisisi – taigi jau mus muša, taigi mums atims pinigų! Visada pas visus ateina, tik iš eilės, vaikučiai, iš eilės – kol valgo vienus, kiti džiaugiasi, kad ne juos.
Tikėjimas stebuklu, neviltis ir subliuškusi meilė. Pavaikštai po turgus, muges, visi apie tai, kad neišgyvens. Kaip reikės šeimas išlaikyt, vaikus išmokyt, skolas atiduot? Nejuokinkit, tai niekam nerūpi.
Pažiūri į gyvulius valdžios gyvulių ūkyje, visi žiauriai išsigandę, jie net įsižeisti jau nebedrįsta taip vadinami. Ir kas dabar mums bus? Kokios drėgnos ėriukų, tylinčių tvarto kamputyje, akys! Gal šeimininkas ne mane išsives skersti? Kas dabar mus išgelbės?
O atsakykit – kodėl kas nors turi mus gelbėti? Mes kas, kokie darželio augintiniai? Ar čia pas mus gaisras? Ar vyksta karas ir mus tuoj išveš pas meškas? Tai gal pasimelskim dar valdžiai, juk ponų tiek daug, tokie gražūs, gal pasigailės? Ir galėsim toliau žiūrėt teliką?
Bet baisiausia ne tai, kad bijoma. Labiausiai skaudu net ne dėl to, kad pasiduodam, o kam pasiduodam. Dėl to, kad įsiviešpatavo visiški menkystos, padugnės ir tuštybės, ko dabar jau galima nebematyt tik labai plačiai užsimerkus. Tai net ne kriminaliniai, jie žemiau.
įsiviešpatavo visiški menkystos, padugnės ir tuštybės, ko dabar jau galima nebematyt tik labai plačiai užsimerkus.
Tikras banditas turi šiokį ar tokį, bet savo garbės kodeksą ir taisykles, kurias nedažnai drįsta laužyti. Laikosi žodžio – atsako už bazarą, o neįvykdęs pažado bus nužemintas ir paniekintas. Ir turi negarbingų veiksmų sąrašą, kurių niekada nedarys.
Šitie nieko neturi – nei garbės, nei taisyklių, nei sąrašo. Išduos bet kada, kai tik kils tikras pavojus ar bus naudos. Vien tuštybė, melas, imitacijos ir veidmainystė. Verbomis čia jau nieko nepadarysim.
Bet Velykos artėja. Vėl ateina pasaulio šviesa ir viltis, vėl susitiksim su visais. Ne tik su tais, kuriuos turim, bet ir su tais, iš kurių paveldėjom šią šalį. Pabūkim su jais, pasikalbėkim ir garsiai, ir tyliai.
Ir išgirskim, ką jie mums pasakys.
