Álvaro Peñas kalbina Alarico Lazzaro, rašytoją, eseistą ir konservatyvaus tyrimų centro „Nazione Futura” laikraščio bendradarbį.
– Kokie buvo pirmieji naujosios Italijos vyriausybės mėnesiai ir ar ji pateisino rinkėjų lūkesčius?
Manau, kad Meloni vyriausybė yra pirmoji konservatyvi vyriausybė Italijos Respublikos istorijoje. Giorgia Meloni vykdo kontrrevoliuciją prieš neliberalius kairiuosius, be to, ji skatina pliuralizmą. Man tai yra naujos eros ženklas. Pavyzdžiui, sausio mėnesį įvyks renginys, skirtas serui Rogeriui Scrutonui atminti ir pagerbti, kuriame dalyvaus Francesco Giubilei, parlamento narys Andrea Volpi ir žurnalistas Daniele Capezzone. Prieš metus toks pagerbimas būtų buvęs neįsivaizduojamas, o su Meloni jis tapo realybe.
Kitas pavyzdys: atgimė terminas „meritokratija”. Daugelį metų Italijoje žodis „meritokratija” buvo tabu; dabar turime Švietimo ir nuopelnų ministeriją. Dabar iš mokyklų tikimasi, kad jos skatins pliuralizmą, t. y. dalijimąsi idėjomis ir skirtingų požiūrių priėmimą. Kartu jos turi kovoti su kultūrine ekspansija ir grupiniu mąstymu, kurį primetė kairieji. Viskas nukreipta į jų mąstymo būdą; jei galvoji kitaip, jie vadina tave ekstremistu arba fašistu.
Be to, tai pirmas kartas, kai Europos Vadovų Taryboje yra trys konservatorių lyderiai: Petras Fiala iš Čekijos, Giorgia Meloni iš Italijos ir Mateuszas Morawieckis iš Lenkijos. Be to, yra ir kitų svarbių įvykių, pavyzdžiui, humanitarinio laivo „Ocean Viking” atvejis Viduržemio jūroje, dėl kurio G. Meloni privertė E. Macroną peržiūrėti Italijos sovranizmą.
Europos, kurioje Vokietija ir Prancūzija užima privilegijuotą padėtį, idėja nei Meloni, nei Italijos konservatoriams neatrodo prasminga – kaip ir idėja, kurioje tokios šalys kaip Vengrija ir Lenkija laikomos antrarūšėmis narėmis. Mes visi esame broliai, o Rytų Europa gali daug ko išmokyti Vakarų Europą apie tai, ką reiškė komunistinė priespauda. Meloni vyriausybė neabejotinai pradėjo gerą darbą.
– Kalbate apie kontrrevoliuciją. Italijoje dešinieji supranta, kad susiduria su kairiųjų revoliucija, tačiau kitose šalyse taip nėra.
Taip, tai pasakytina ir apie S. Berlusconi. Po Tangentopolio laikotarpio S. Berlusconis pelnė senosios krikščionių demokratų partijos paramą ir tapo naujos liberalios ir konservatyvios centro dešinės idėjos tėvu. Tačiau Meloni į politinę areną įnešė naują mąstymo apie konservatizmą būdą.
Tai, kad daugelį centro dešinės partijų gąsdina kontrrevoliucijos idėja ir jos linkusios pataikauti kairiesiems, iš esmės ir lėmė šių partijų krizę visoje Europoje.
Tai, kad daugelį centro dešinės partijų gąsdina kontrrevoliucijos idėja ir jos linkusios pataikauti kairiesiems, iš esmės ir lėmė šių partijų krizę visoje Europoje. Iš tikrųjų Ispanija yra viena iš nedaugelio šalių, kur tokios centro dešiniosios partijos vis dar turi nemažą gyventojų paramą – apie 30 proc.
Italijoje krizę išgyvena „Forza Italia”, surinkusi tik 7 % balsų; Švedijoje Švedijos liaudies partija, norėdama valdyti, turėjo sudaryti paktą su Švedijos demokratais; Austrijoje Sebastianas Kurzas neteko valdžios, o Liaudies partija praranda paramą. Taigi, centro dešinė, kuriai atstovauja Meloni, yra tikra konservatyvi revoliucija.
– Naujoji vyriausybė taip pat ėmėsi priemonių remti savarankiškai dirbančius asmenis ir padėti labiausiai nuskriaustoms visuomenės grupėms. Iš esmės ji daro neįtikėtina – tai, ką pažadėjo!
Būtent. Meloni sakė, kad naujoji konservatorių vyriausybė daugiausia dėmesio skirs dviem pagrindiniams aspektams: paramai žmonėms, kenčiantiems nuo socialinės ir ekonominės krizės, ir nuopelnų pripažinimui.
Štai įdomus pavyzdys: Italijoje, valdant kairiųjų vyriausybei, buvo įvestas „kultūrinis vaučeris”: Meloni įvedė naują kuponą, pagrįstą ekonomine padėtimi, ir dar vieną kuponą, pagrįstą nuopelnais: pastarasis kuponas skirtas visiems, kurie per baigiamuosius vidurinės mokyklos egzaminus gavo 100 balų.
Kalbant apie praktiškesnius dalykus, palankiai vertinu dekretą, draudžiantį audringus vakarėlius, nes dešinieji labai vertina teisėtvarką ir tvarką. Taip pat pasipriešinimas sintetiniam maistui, PVM sumažinimas ir minimalių gyvenimo pajamų, kurios Italijoje turėjo būti pradėtos taikyti 2024 m., atmetimas. Šios pajamos buvo skirtos balsams pirkti, ypač šalies pietuose, ir buvo panaikintos siekiant išvengti sukčiavimo ir paskatinti žmones grįžti į darbą.
Geopolitiniu lygmeniu verta pabrėžti paramą Ukrainai, kurią Europos Parlamente taip pat remia Konservatorių ir reformistų (ECR) frakcija. Visame žemyne stiprėja konservatyvios vizijos vienybė, ir tikiu, kad šis didžiulis skandalas, „Qatargate”, padarys galą Ursulos von der Leyen daugumai; Europos Parlamente atsiranda vis daugiau erdvės tikriems konservatoriams.
– Labiau panašu į „Marokkogatą”.
Taip, yra per daug skandalų, per daug „vartų”. Baisu, kad politika pasidavė pinigams, ir tai yra tikra gėda Europos Parlamentui ir kairiesiems. Eva Kaili sakė, kad kairieji vieninteliai gali apginti Europos Parlamentą, progresyvizmą ir mažumas, tačiau iš tiesų, pasirodo, jiems rūpi tik pinigai.
– Anksčiau minėjote Ispanijos Liaudies partiją (Partido Popular), kuri, kaip ir Forza Italia, priklauso Europos liaudies partijai (ELP). Tačiau tai gana skirtingos partijos, nes ispanai labai pritaria „progresyviajai” linijai, kuri dažnai balsuoja taip pat, kaip ir socialistai.
Taip, tai šios beprotiškos koalicijos, vadinamos „Uršulės dauguma”, labai susijusios su politiniu transformizmu ir kairiųjų užvaldymu Europos institucijose, rezultatas. Prisimenu puikią profesoriaus Ryszard Legutko (ECR) kalbą Europos Parlamento metinių proga, kurioje jis sakė, kad Parlamentas atstumia rinkėjus, nes siunčia klaidingą žinią: Nesvarbu, kiek kartų kartojate žodį „įvairovė”, šiuose rūmuose įvairovė yra mirštanti veislė.
konservatoriams yra kitokia Europa, pagrįsta realizmu ir atskirų tautų konfederacija.
Manau, kad tai yra gera interpretacija to, ką konservatoriai mano apie kairiųjų užvaldytą Europą; konservatoriams yra kitokia Europa, pagrįsta realizmu ir atskirų tautų konfederacija. Europa tampa biurokratiniu monstru. Konservatoriai turi stengtis skatinti naują Europos supratimą, taip pat siekti didesnės nepriklausomybės nuo dviejų blokų: JAV ir Rusijos; abu blokai pernelyg dažnai ignoruoja Europos interesus.
–Jūs gerai išmanote Prancūzijos politiką. Ką manote apie padėtį Prancūzijoje, susijusią su naujuoju politiniu scenarijumi?
Prancūzijoje svajojama apie „Dešiniųjų sąjungą”, ir tai greičiausiai pavyks įgyvendinti su Éricu Ciotti. Esu labai patenkintas Ciotti išrinkimu vadovauti respublikonams, nes jis pasirodė esąs konservatyvesnio mąstymo. Jo pirmtakė Valérie Pécresse, gavusi 4 % – blogiausią visų laikų partijos rezultatą – atstovavo centro dešinei, kuri iš tikrųjų nebuvo dešinioji, bet labiau centro kairė.
Labai simboliška, kad antrajame ture Pécresse paragino balsuoti už Macroną. Tačiau Ciotti buvo labai artimas Zemmourui; tikiuosi, kad jų partijos, Respublikonai ir Reconquête, gali dirbti kartu, nes jos atstovauja visuomenėje vyraujančiam golizmui.
Zemmouras yra puikus kandidatas, tačiau jis nėra politikas, o kultūros aristokratas ir akylas politinės bei socialinės padėties stebėtojas. Manau, kad Reconquête ilgainiui taps labai svarbia jėga Prancūzijoje. Kita vertus, turime Nacionalinį susivienijimą (Rassemblement National, RN).
Esu labai geros nuomonės apie jos naująjį pirmininką Jordaną Bardellą, nes manau, kad jis į RN politinę darbotvarkę įtrauks labai įdomių aspektų, pavyzdžiui, Scrutono stiliaus ekologiją, kuriai Marine Le Pen neskyrė daug dėmesio, bet kurią Bardella pristatė kaip pagrindinį savo partijos naujos politinės krypties rūpestį.
„Dešiniųjų sąjunga” šiuo metu neįmanoma, ji būtų pageidautina artėjant parlamento rinkimams, tačiau ne prezidento rinkimams. Praėjusiuose įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimuose Marine Le Pen pasiekė istorinį rezultatą – 89 parlamento nariai. Zemmour negavo nė vieno, nes Reconquête yra labai jauna partija, bet, kaip jau minėjau, ji turi daug žadančią ateitį. Prancūzijos didybė neišnyks, jei prancūzai balsuos už Zemmour ir Reconquête, esu tuo įsitikinęs.
– Zemmouras dažnai tapatinamas su Paryžiaus elitu, tačiau įdomu tai, kad Reconquête turi stiprų komponentą, kylantį iš „tapatybės judėjimo” aktyvumo.
Taip, ir tai bus pagrindinis elementas būsimuose rinkimuose. Praėjusiais metais Marine Le Pen patyrė lyderystės krizę ir daug garsių RN narių, tokių kaip europarlamentarai Nicolas Bay ar Jérôme’as Rivière’as, pasitraukė kartu su Zemmour, todėl Reconquête dabar taip pat turi daug Identiteto ir demokratijos narių Europos Parlamente. Dabar Reconquête ir Les Républicains užduotis – ištaisyti nesutarimus tarp aukštesniųjų ir žemesniųjų klasių. Marine Le Pen šiuo požiūriu sekėsi labai gerai, nes laimėti galima tik turint stiprų skirtingų klasių rinkėjų palaikymą.
– Kitas išskirtinis Érico Zemmouro aspektas, kurį nurodote savo knygoje, yra tai, kad jis yra intelektualas, tapęs politiku.
Taip, jis toks ir yra. Savo knygoje analizuoju jo atėjimą į politiką, nes pastaraisiais metais Prancūzija patyrė daug struktūrinių krizių, kurios pakirto šalies vientisumą. Būtent šios krizės paskatino Zemmourą įkurti „Reconquête” ir plėtoti intelektualesnį požiūrį į politinę areną.
Visame pasaulyje į politiką atėjo daug ekonomistų, verslininkų, tokių kaip Donaldas Trumpas ar Silvio Berlusconi, bet nematėme, kad tai darytų intelektualas – turiu omenyje mokslininkas. Prancūzija yra didi šalis dėl savo istorijos ir tradicijų, ji turi neįtikėtiną svarbių kontrrevoliucinių mąstytojų, tokių kaip Josephas de Maistre’as ir Alexis de Tocqueville’is, panteoną. Visų šių įtakų esama Érico Zemmouro knygose.
Prancūzija, norėdama atgauti savo didybę, turi iš naujo atrasti savo tapatybę, kuri yra ir kitų intelektualų, tokių kaip Michelis Onfray ir Michelis Houellebecqas, kūryboje.
